Gottfried Wilhelm Leibniz

Leibniz Gottfried Wilhelm (Gotfrydas Vilhelmas Lebnicas, Láibnicas) 1646 07 01Leipcigas 1716 11 14Hannover, vokiečių filosofas, logikas, matematikas, fizikas, visuomenės veikėjas. Logicizmo ir šiuolaikinės logikos pradininkas, diferencialinio, integralinio ir variacinio skaičiavimo vienas kūrėjų. Filosofijos daktaras (1666).

Išsilavinimas ir veikla

Rašė vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbomis. 1667 baigė Leipcigo universitetą. 1672–76 vykdydamas Mainzo kurfiursto diplominę užduotis kartu dirbo mokslinį darbą Londone ir Paryžiuje. Nuo 1676 Hannoverio hercogo bibliotekininkas, istoriografas ir politikos patarėjas, atlikdamas politines ir mokslines užduotis daug keliavo po Europą. 1682 su kitais įsteigė mokslinį žurnalą Acta eruditorum. 1700 Berlyne įkūrė Prūsijos mokslų akademiją, pirmasis jos prezidentas. Bendravo su daugeliu mokslininkų.

Filosofinė veikla

G. W. Leibnizo filosofijai turėjo įtakos R. Descartes’o, P. Gassendi, okazionalistų ir kitų filosofų pažiūros. Remdamasis savo loginiais ir matematiniais tyrimais G. W. Leibnizas kūrė kitokį pažinimo modelį nei 17 a. geometrizuota mechanika pagrįsta gamtotyra. Teigė, kad filosofija remiasi bendraisiais tiesos paieškų principais – tapatybės, optimalumo, pakankamo pagrindo, metafizinio būtinumo, prigimties, tvarkos, veikiančiosios ir tikslo priežasčių atitikimo. Pakankamo pagrindo principu grindė reiškinių visuotinį sąryšį – reiškinys visada turi daugiau nei vieną savo atsiradimo ir egzistavimo pagrindą. Reiškinių ryšys yra pasaulio visuotinio determinizmo išraiška. 17 a. filosofijos pagrindinę – substancijos – problemą sprendė remdamasis pliuralizmo, individualumo ir dinamizmo principais. Substancijų yra daug, jos kokybiškai skirtingos – tuo paneigė mechanistinę kiekybinę pasaulio sampratą.

Gottfried Wilhelm Leibniz

Substancijas dažniausiai vadino monadomis, jas aiškino spiritualistiškai: jos nematerialios, nedalios, individualios, tėra dvasiniai atomai. Pritardamas okazionalizmui teigė, kad monados neveikia viena kitos. Jų aktyvumas, dinamizmas ir įgytos savybės kyla iš jų pačių. Gamtos kūnai yra reiškiniai, o juose glūdinčios substancijos (monados) – jų esmė. Monadoms būdingos jėgos. Kiekviena monada yra uždaras pasaulis, bet pokyčiai vienoje jų atitinka pokyčius kitose. Tobulumo požiūriu substancijos sudaro hierarchiją, jų veikla harmoninga. Ši visuotinė harmonija yra Dievo nustatyta, amžina. Iš anksto nustatytos harmonijos koncepcija darė G. W. Leibnizą teodicėjos šalininku.

Matematinė veikla

G. W. Leibnizas yra psichometrijos – matematikos taikymo psichologijoje – pradininkas. Monadų dinamizmu ir matematiniais principais G. W. Leibnizas aiškino psichologines problemas. Teigė, kad psichika vystosi, pradėjo vartoti neįsisąmonintų psichinių būsenų sąvoką, psichinių procesų dinamiką aiškino nykstamųjų dydžių integravimu.

G. W. Leibnizas sukūrė visuotinės logikos kalbos, reiškiamos simboliais, formulėmis ir loginėmis lygtimis, teoriją (lot. characteristica universalis) mokslo problemoms spręsti. Ji turiningus samprotavimus išdėsto formaliosios sistemos, formalaus skaičiavimo pavidalu, yra priemonė atskleistoms tiesoms įrodyti ir, remiantis žinomomis tiesomis, atrasti naujas arba nustatyti, kas pagal turimas žinias yra labiausiai tikėtina. Kuriamą naują logiką G. W. Leibnizas grindė principu, kad logika yra tiesos kriterijus ir visų mokslų metodas, teikiantis priemones atrasti visus duotųjų prielaidų sekmenis, kurie nustatomi logikos kombinatorika. Teigė, kad logika yra kriterijus net to, kas turi ir kas neturi egzistuoti (šios panlogistinės tezės nebuvo išspausdintos). G. W. Leibnizo perdėtas optimizmas nepasitvirtino – įrodyta, kad viso turiningo mąstymo neįmanoma suvesti į formalų loginį skaičiavimą.

1673 parengė veikalą Diferencialinis skaičiavimas (De Calculo differenciali, išleistas 1682). Svarbiausias diferencialines skaičiavimo taisykles, ekstremumų ir perlinkio taškų egzistavimo požymius aprašė veikale Naujas maksimumų ir minimumų metodas… (Nova Methodus pro Maximis et Minimis… 1684). Nagrinėjo kreivių liestines, gaubtines, pateikė pirmuosius diferencialinių lygčių sprendimo taikant eilutes pavyzdžius, tyrė eilučių konvergavimą (Leibnizo požymis), įrodė, kad alternuojančiosios eilutės $\sum _{n=1}^{\mathrm{\infty }}{(-1)}^{n-1}$ ∙ $\frac{1}{2n-1}$ suma lygi $\frac{\mathrm{\pi }}{4}$. Pasiūlė nemažai simbolių ir terminų, pvz., dalybos dvitaškis (1684), išvestinė $\frac{\mathrm{d}y}{\mathrm{d}x}$ (1684), neapibrėžtinis integralas $\int y\mathrm{d}x$ (1675), funkcija (1673), koordinatės (1675), algebrinės ir transcendenčiosios kreivės, diferencialinė lygtis (1676). Suformulavo racionaliųjų trupmenų integravimo taisykles (1702–03), įvairias funkcijas skleidė eilutėmis. 1672 sukonstravo pirmąją skaičiavimo mašiną, galinčią atlikti visus 4 aritmetinius veiksmus. 1676 atrado laipsninės funkcijos diferencijavimo formulę d(xⁿ) = nx^n–1dx, kai n natūralusis ir racionalusis skaičius. 1684 suformulavo sandaugos diferencijavimo taisyklę (Leibnizo formulė). Suformulavo vadinamos gyvosios jėgos (kinetinės energijos) tvermės dėsnį, atskirai nuo Pierreʼo Louis Moreauʼo de Maupertuis (Prancūzija) – mažiausiojo veiksmo principą, nustatė kinetinės energijos formulę, teigė, kad erdvė, laikas ir judėjimas yra reliatyvūs. Projektavo optinius prietaisus, hidraulines mašinas, bandė sukurti pneumatinį variklį.

Knygos

Svarbiausi filosofijos veikalai: Apie kombinatorinį meną (De arte combinatorica 1666), Samprotavimas apie metafiziką (Discours de métaphysique 1686), Naujoji substancijų prigimties ir bendravimo, taip pat sielos ir kūno ryšio sistema (Système nouveau de la nature et de la communication des substances, aussi bien que de l’union qu’il y a entre l’âme et le corps 1695), Naujos žmogaus proto apybraižos (Nouveaux Essais sur l’entendement humain, parašytas apie 1704, išspausdintas 1765), Teodicėja. Apie Dievo gerumą, žmogaus laisvę ir blogio kilmę (Essais de Théodicée sur la bonté de Dieu, la liberté de l’homme et l’origine du mal 1710), Monadologija (La Monadologie, parašytas 1714, išleistas 1720). Neskelbti logikos veikalai 1903 išleisti pavadinimu Neskelbti Leibnizo nedideli veikalai ir fragmentai (Opuscules et fragments inédits de Leibniz, sudarytojas Louis Couturat).

Lietuvoje

G. W. Leibnizo idėjos padarė didelę įtaką filosofijos raidai. Lietuvoje G. W. Leibnizo filosofija kritiškai aiškinta nuo 18 a. vidurio Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose.

Atminimo įamžinimas

Jo vardu pavadinti asteroidas nr. 5149 ir krateris Mėnulyje, t. p. universitetas Hannoveryje, Vokietijos mokslo įstaiga Leibnizo draugija. Nuo 1985 Vokietijos mokslinių tyrimų fondas už išskirtinius pasiekimus mokslinių tyrimų srityje teikia G. W. Leibnizo vardo premiją.

L: F. Schmidt Die Entwicklung der Leibnizischen Logik Berlin 1961; B. Russell A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz London ³1992; E. Cassirer Leibniz’ System in seinen wissenschaftlichen Grundlagen Hamburg ²1998.

314