graikų–persų karai

grakų–pesų kara, pesų kara (500–449 pr. Kr.), graikų polių karai su Persija dėl nepriklausomybės.

Mažosios Azijos polių sukilimas

Prasidėjo persų valdomų Mažosios Azijos jonėnų polių, pirmiausia Mileto, sukilimu (500–494); sukilimą parėmė Atėnai (nusiuntė 20 karo laivų) bei Eretrija (nusiuntė 5 karo laivus). 498 pr. Kr. sukilę poliai susivienijo į Panjonijos sąjungą. 498–494 persai sukilimą nuslopino (paskutinis buvo užimtas Miletas, kurį gynęs laivynas buvo visiškai sunaikintas mūšyje prie Ladės salos).

Darėjo I Didžiojo žygis

Už pagalbą sukilusiems poliams 492 pr. Kr. Persijos karaliaus Darėjo I Didžiojo kariuomenė (vadas Mardonijus) užėmė Taso salą, Trakiją, Makedoniją. Žygis buvo nutrauktas dėl audros, kuri jūroje prie Atono iškyšulio, Chalkidikėje, sunaikino pusę persų laivyno; tuo pat metu brigai (trakų gentis), sumušė persus sausumoje (jie neteko apie 20 000 karių ir apie 300 laivų).

Persų įsiveržimo grėsmė suartino dvi pagrindines graikų politines jėgas – Atėnus ir Spartą. 490 pr. Kr. persų laivynas (apie 600 laivų) iš Kilikijos pasiekė Atiką; išsilaipinusius persus (apie 25 000 žmonių) atėniečiai (apie 10 000 žmonių) ir platajiečiai (apie 1000 žmonių), vadovaujami Miltiado, sumušė Maratono lygumoje, netoli Atėnų (Maratono mūšis). Pasak Herodoto, žuvo 192 graikai, 6400 persų. Dėl Darėjo I Didžiojo mirties ir sukilimų prieš persus Egipte bei Babilone iki 480 pr. Kr. persai su graikais nekariavo.

Kserkso žygis

480 pr. Kr. Persijos karaliaus Kserkso vadovaujama kariuomenė (manoma, daugiau nei 100 000 žmonių ir 1207 trieros) vėl įsiveržė į Graikiją. Jai Termopilų tarpeklyje (Vidurio Graikija, į pietus nuo Lamijos), per kurį ėjo vienintelis sausumos kelias rytuose iš Šiaurės į Vidurio Graikiją, kelią pastojo Spartos karaliaus Leonido vadovaujama kariuomenė (apie 7000 žmonių). Vienam graikui padėjus persams patekti į graikų užnugarį, Leonidas pasiuntė pagrindines jėgas ginti Atėnų, pats su nedideliu 1400 karių daliniu Termopilų mūšyje žuvo. Žygiuodami per graikų žemes persai nusiaubė Doridę, Fokidę, dalį Bojotijos, Atiką, sugriovė Atėnus, bet pralaimėjo jūros mūšius prie Salamino salos (480, Salamino mūšis) ir Mikalės kyšulio (479, Mikalės mūšis); persų kariuomenė (apie 30 000 karių) 479 buvo sumušta ir Platajų mūšyje.

graikų–persų karai (500–449 pr. Kr.)

Graikų iniciatyva ir Kalijo taika

Graikai perėmė iniciatyvą; karo veiksmai persikėlė į Mažąją Aziją. Atėnų iniciatyva kovai su Persija 478 ar 477 buvo suburta graikų polių Delo sąjunga; sąjungos kariuomenė 469, 468 ar 466 sumušė persus prie Eurimedonto upės Pamfilijoje. 463 pr. Kr. Delo sąjungos laivynas buvo nusiųstas paremti sukilusius prieš persus egiptiečius (Persija Egiptą valdė 525–332 ar 331 pr. Kr.), bet 456–455 jis buvo sumuštas, o 454 sunaikintas.

449 pr. Kr. persai pralaimėjo Salamino (Kipre) mūšį ir sudarė su graikais Kalijo taiką.

Karų padariniai

Persai atsisakė hegemonijos Egėjo jūroje, Helesponte ir Bospore, pripažino Mažosios Azijos graikų polių politinę nepriklausomybę. Po graikų–persų karų iškilo graikų pasipriešinimui vadovavę Atėnai, tačiau sustiprėjo Delo ir Peloponeso sąjungų kova dėl hegemonijos. Graikų–persų karus (iki 479) aprašė istorikas Herodotas.

879