Lukács György (Derdis Lùkačas) 1885 04 13Budapeštas 1971 06 04Budapeštas, vengrų filosofas marksistas, politinis veikėjas. Vadinamojo Vakarų marksizmo vienas svarbiausių atstovų. Rašė ir vokiečių kalba. Vengrijos mokslų akademijos narys (1949).
Išsilavinimas ir veikla
Iki 1915 studijavo filosofiją ir teisę Budapešto, Berlyno ir Heidelbergo universitetuose. 1918–56 Vengrijos komunistų partijos narys. 1919 Vengrijos tarybų respublikos kultūros reikalų komisaras; jai žlugus gyveno Vienoje, Berlyne. 1933–45 gyveno Maskvoje, dirbo SSRS mokslų akademijos Filosofijos institute. 1946–58 dėstė estetiką ir filosofiją Budapešto universitete; profesorius (1946). 1956 švietimo ministras I. Nagy vyriausybėje.
Idėjų ištakos
G. Lukácso filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo W. Dilthey, G. Simmelio, M. Weberio, G. W. F. Hegelio, K. Marxo idėjos. Tyrinėjo K. Marxo ir F. Engelso pažiūras, estetinius reiškinius, literatūros ir meno raidos socialinius aspektus, estetikos istoriją, estetiškumo specifiką. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nagrinėjo kultūros likimo, socialdemokratijos, intelektualo istorinės atsakomybės, revoliucijos, susvetimėjimo klausimus, estetines problemas (knygos Dvasia ir formos / A Lelek es formak 1911, Estetinė kultūra / Esztetikai kultura 1913, Romano teorija / Die Theorie des Romans 1920, Istorija ir klasinė sąmonė: Marksistinės dialektikos studijos / Geschichte und Klassenbewusstsein: Studien über die marxistische Dialektik 1923). Vėliau analizavo buržuazijos klasinę sąmonę, kritikavo iracionalistinę filosofiją, fašizmo ideologiją (knyga Proto sunaikinimas: Iracionalizmo raida nuo Schellingo iki Hitlerio / Die Zerstörung der Vernunft: Der Weg des Irrationalismus von Schelling bis Hitler 1954).
György Lukács
Visuomeninės būties samprata
Veikale Visuomeninės būties ontologija (Zur Ontologie des gesellschaftlichen Seins 3 t., nebaigtas, išleista 1971–73) nagrinėjo visuomeninės būties pagrindines kategorijas (daugiausia įdaiktinimą), darbo, pasaulio racionalizavimo reiškinius, sąmonės vaidmenį pažinime, teigė, kad, nepaisant visuomeninio gyvenimo pokyčių, susvetimėjimo reiškiniai neįveikiami.
Estetika
Estetikoje kritikavo literatūros kūrinio vulgarųjį sociologizavimą, teigė meno kūrinio priklausomybę nuo suvokėjo. G. Lukácso meno sociologijos idėjas plėtojo G. Della Volpe, L. Goldmannas ir kiti.
Kiti veikalai
Kiti veikalai: Goethe ir jo epocha (Goethe und seine Zeit 1947), Jaunasis Hegelis ir kapitalistinės visuomenės problemos (Der junge Hegel und die Probleme der kapitalistischen Gesellschaft 1948), Estetikos istorijos studijos (Beiträge zur Geschichte der Ästhetik 1956), Estetiškumo savitumas (Die Eigenart des Ästhetischen 2 t. 1963).
L: W. Jung Georg Lukacs Stuttgart 1989.
384