Kelsen Hans (Hansas Kèlzenas) 1881 10 11Praha 1973 04 19Berkeley (Kalifornijos valstija), austrų teisininkas. Vienas žymiausių 20 a. teisininkų, teisinio pozityvizmo atstovas, normatyvizmo kūrėjas. Europinės konstitucinės kontrolės tradicijos pradininkas. Dr. (1911).
Išsilavinimas ir veikla
1906 baigė Vienos universitetą. 1914–18 Austrijos karo ministro teisės patarėjas. 1911–30 (su pertraukomis) dėstė Vienos, 1931–33 Kölno universitete, 1933–40 ir 1952–53 Ženevos aukštesniųjų tarptautinės teisės studijų institute, 1940–45 Harvardo, 1945–52 Kalifornijos, 1953–54 Čikagos universitete; profesorius (1917). Austrijos konstitucijos (1920) autorius, vienas Austrijos Konstitucinio Teismo įkūrėjų ir teisėjų (1921–30). Mokslinių darbų pagrindinės kryptys: teisės teorija ir teisės filosofija, konstitucinė teisė, tarptautinė teisė, politikos teorija ir politikos filosofija (valstybės, demokratijos problemos). H. Kelseno mokiniai buvo Lietuvos teisininkai A. Tamošaitis, D. Krivickas.
Hans Kelsen (apie 1930)
Grynoji teisės teorija
Teigė, kad teisės mokslas yra norminis, jo dėsningumus lemia vienų reiškinių susiejimas su kitais. Teisė susidedanti iš normų, kurios yra tam tikrų aktų prasmės (jų aiškinimai), bet iš esmės skiriasi nuo moralės normų. H. Kelsenas prieštaravo vertybiniam požiūriui teisės moksle, šis turįs būti grynas, t. y. nepriklausomas nuo subjektyvių simpatijų ar antipatijų, ir turi tirti teisę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra.
Dėl vertybinio neutralumo H. Kelseno teisės teorija vadinama grynąja teisės teorija. Joje teisė suprantama kaip norminė prievartinė tvarka, kurioje tam tikras elgesys susietas su valstybės nustatytu prievartos aktu – sankcija, kuria reaguojama į deliktą (pažeidimą). Deliktas yra ne teisės normos paneigimas, o jos sąlyga. Deliktas savaime nėra moraliai smerktinas, o sankcija savaime nėra moraliai vertinga. Galimybė taikyti pažeidėjui valstybės prievartą garantuoja teisės normų efektyvumą. Teisė esanti norminė tikrovė, todėl gali egzistuoti tik galiodama. Teisės normų privalomumo negalima kildinti iš politinės valios, jų galiojimo pagrindas gali būti tik kita norma: žemesnės galios normas diktuoja aukštesnės normos, t. y. pati teisė reguliuoja savęs kūrimą. Visos teisės normos sudaro hierarchinę sistemą, grindžiamą pamatine norma. Aukščiausią galią turinti norma yra konstitucija. Postulavus pamatinę normą sukonstruojama teisės normų piramidė, kai iš pamatinės normos išvedamos visos normos (nuo aukščiausią galią turinčių iki individualių, kurios nustato konkrečius imperatyvius nurodymus teisinių santykių dalyviams). Ši teisės sistema apima nacionalinę ir tarptautinę teisę. H. Kelsenas išreiškė monistinį požiūrį į nacionalinės ir tarptautinės teisės santykį; tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę ir kartu su nacionaline teise sudaro visuminę teisinę tvarką.
H. Kelsenas neigė daugumą svarbiausių tradicinės jurisprudencijos postuluojamų dichotomijų (teises ir pareigas, subjektinę ir objektinę teisę, viešąją ir privatinę teisę, teisėkūrą ir teisės taikymą, valstybę ir teisę, valstybių vidaus ir tarptautinę teisę, kita), nes jos atliekančios ideologinę funkciją, kuriančios netinkamą įspūdį, kad teisėje yra daugiau skirtumų nei bendrumų, ir paslepiančios tikrąją teisės esmę bei struktūrą. Anot H. Kelseno, teisės hierarchinėje sistemoje negali būti teisės spragų, normų konkurencijos, vidinių prieštaravimų, antikonstitucinių įstatymų. Skirtingo lygmens normų konkurencija negalima, todėl teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (pirmiausia konstitucijai), turi būti pašalinti iš teisės sistemos. Teisės aktų atitikties konstitucijai patikrą turi atlikti konstitucinis (specializuotas) teismas; bet kol teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios aktams, nėra pašalinti iš teisės sistemos, nėra pagrindo jų netaikyti.
Knygos
H. Kelsenas parašė apie 400 mokslo veikalų; svarbiausi veikalai: Valstybės teorijos svarbiausios problemos teisės normų teorijos požiūriu (Hauptprobleme der Staatslehre entwickelt aus Lehre vom Rechtssatze 1911), Suvereniteto problema ir tarptautinės teisės teorija (Das Problem der Souveränität und die Theorie des Völkerrechts 1920), Demokratijos esmė ir vertė (Vom Wesen und Wert der Demokratie 1920, lietuvių kalba 1990), Austrijos konstitucinė teisė (Österreichisches Staatsrecht 1923), Bendrasis mokymas apie valstybę (Allgemeine Staatslehre 1925), Grynoji teisės teorija (Reine Rechtslehre 1934, lietuvių kalba 2002), Bendroji teisės ir valstybės teorija (The General Theory of Law and State 1945), Tarptautinės teisės principai (Principles of International Law 1952), Kas yra teisingumas? (What is Justice? 1957), Teisės ir moralės filosofijos esė (Essays in Legal and Moral Philosophy 1973), Bendroji normų teorija (Allgemeine Theorie der Normen 1979).
grynoji teisės teorija
L: W. Ebenstein The Pure Theory of Law New York 1969; Essays in Honour of Hans Kelsen / California Law Review 1971 vol. 59 No. 3; R. Moore Legal Norms and Legal Science: A Critical Study of Kelsen’s „Pure Theory of Law“ Honolulu 1978; J. W. Harris Law and Legal Science Oxford 1979; J. Raz The Authority of Law: Essays on Law and Morality Oxford 1979; The Concept of a Legal System: An Introduction to the Theory of Legal System Oxford 21980; K. Lee The Positivist Science of Law Aldershot–Brookfield–Hong Kong–Singapore–Sydney 1989, The Legal‑Rational State: A Comparison of Hobbes, Bentham and Kelsen Aldershot–Brookfield–Hong Kong–Singapore–Sydney 1990.
1254