Hector Louis Berlioz
Berlioz Hector Louis (Hektoras Lui Berliòzas) 1803 12 11La Côte-Saint-André (prie Grenoblio) 1869 03 08Paryžius, prancūzų kompozitorius, muzikologas. Romantizmo atstovas, programinio simfonizmo kūrėjas. Prancūzijos instituto narys (1856). 1826–30 studijavo Paryžiaus konservatorijoje (pas J.‑F. Lesueurą ir A. Reichą), reiškėsi ir kaip muzikos kritikas. 1830 už kantatą Paskutinė Sardanapalo naktis (La dernière nuit de Sardanapal) laimėjęs Romos premiją 1831–32 gyveno Italijoje, dažniausiai dirigavo savo kūrinius. Koncertavo Vokietijoje, Briuselyje, Vienoje, Prahoje, Vroclave, Rusijoje ir kitur. 1847–48 dirbo Drury Lane teatro dirigentu Londone. 1850–51 buvo Paryžiaus Didžiosios filharmonijos draugijos meno vadovas ir dirigentas.
Kūryba
Kūrybai įtakos turėjo Chr. W. Glucko, C. M. von Weberio operos, L. van Beethoveno simfonijos, W. Shakespeare’o, G. Byrono, W. Scotto, J. W. Goethe’s, Vergilijaus veikalai. Fantastinė simfonija, vieno menininko gyvenimo epizodas (Symphonie fantastique, épisode de la vie d’un artiste 1830) buvo įkvėpta meilės būsimajai žmonai airių aktorei H. Smithson. Muzika vaizdinga, teatrališka. Vyrauja monumentalūs, stambios formos, sintetinių žanrų kūriniai, siejantys vokalinės ir instrumentinės, koncertinės ir scenos muzikos bruožus. Instrumentuotė labai spalvinga, joje ryšku tembrų dramaturgija. H. L. Berliozas padidino orkestrą iki 100 ir daugiau muzikantų, papildė naujais instrumentais (ofikleidu, bosiniu klarnetu).
Parašė knygas Didysis traktatas apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę (Grand traité d‘instrumentation et d’orchestration modernes 1844), Muzikinė kelionė į Vokietiją ir Italiją (Voyage musical en Allemagne et en Italie 2 t. 1844), Orkestro vadovas (Le Chef d’orchestre 1856), Atsiminimai (Mémoires 2 t. 1870).
Kūriniai
H. L. Berliozas sukūrė operas Benvenuto Cellini (1837), Trojėnai (Les Troyens; dilogija pagal Vergilijaus Eneidą, 1858), Beatričė ir Benediktas (Béatrix et Bénédict; pagal W. Shakespeare’o komediją Daug triukšmo dėl nieko, 1862), lyrinę monodramą Lelijus, arba Sugrįžimas į gyvenimą (Lélio ou Le retour à la vie 1831; Fantastinės simfonijos tęsinys), kantatą Gegužės penktoji, giesmė imperatoriaus Napoleono mirties proga (Le Cinq mai, chant sur la mort de l’empereur Napoléon 1835), Requiem (Messe des morts 1837), draminę simfoniją Romeo ir Džuljeta (Roméo et Juliette 1839), Didžiąją gedulo ir triumfo simfoniją (Grande symphonie funèbre et triomphale 1840), draminę legendą Fausto pasmerkimas (La Damnation de Faust 1846; pagal J. W. Goethe), Te Deum (1849), religinę trilogiją Kristaus vaikystė (L’Enfance du Christ 1850–54), 8 uvertiūras, tarp jų – Waverley (1828), Karalius Lyras (Le Roi Lear 1831), Romos karnavalas (Le Carnaval romain 1844), Korsaras (Le Corsaire 1831–52); kūrinių instrumentams ir orkestrui, tarp jų – simfoniją altui ir simfoniniam orkestrui Haroldas Italijoje (Harold en Italie 1832), Svajos ir kapričas smuikui ir simfoniniam orkestrui (Rêverie et caprice 1839); dainų ciklų balsui su fortepijonu arba orkestru, tarp jų – Vasaros naktys (Les Nuits d’été, 7 dainos pagal T. Gautier žodžius, 1834–41), Airija (Irlande, 9 dainos pagal T. Gounet žodžius, 1841–50) ir kita.
L: J. Barzun Berlioz and the Romantic Century 2 v New York 1969; C. Ballif Berlioz Paris 1990.
2309