Helmuth Plessner
Plessner Helmuth (Helmutas Plèsneris) 1892 09 04Wiesbaden 1985 06 12Göttingen, vokiečių filosofas, sociologas. Vienas filosofinės antropologijos pradininkų. Habil. dr. (1920).
Išsilavinimas
1910–16 studijavo mediciną, zoologiją ir filosofiją Freiburgo, Göttingeno, Heidelbergo universitetuose.
Pedagoginė ir kita veikla
1926–33 dėstė filosofiją Kölno universitete. 1933 emigravo į Nyderlandus, dėstė Groningeno universitete. 1946–61 dėstė filosofiją ir sociologiją Göttingeno universitete (1960–61 rektorius); profesorius (1946). 1950–57 Vokietijos filosofijos draugijos prezidentas.
Idėjų ištakos
Filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos W. Dilthey gyvenimo filosofijos, fenomenologijos, hermeneutikos idėjos.
Tyrimų sritys
Nagrinėjo filosofinės ir politinės antropologijos, sociologijos problemas, rėmėsi ir biologijos duomenimis.
Žmogaus samprata
Siekė įveikti dualistinį požiūrį į žmogų kurdamas organiškos egzistencijos struktūros sampratą. Žmogų iš kitų būtybių skiria gyvybinių santykių su aplinka savita struktūra, kuriai būdinga ekscentrinė nuostata: žmogus savivoka kuria nuotolį tarp savo sąmonės ir kūno bei gamtinės aplinkos.
Kūniškumo fenomenologija
Plėtojo kūniškumo fenomenologiją, kūno svarbiausiu bruožu laikė išraiškingumą, kuris labiausiai pasireiškia juoko, verksmo, mimikos fenomenais. Jie yra išgyvenimo ir kūno gyva sąsaja, tarpasmeninio bendravimo pagrindas, išreiškia vidines sąmonės būsenas.
Skyrė dalykinę ir pirmapradiškumo filosofiją.
Socialinė filosofija
Kritikavo utopines ideologijas, jas laikė anoniminės, mechaniškos, bedvasės visuomenės padariniu. Nacionalsocializmo atsiradimo viena priežasčių laikė pilietinės visuomenės nebrandumą. Teigė, kad visuomenė turi garantuoti individualybės, kaip savitos biopsichinės būties, neliečiamumą.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Bendrumo ribos: Socialinio radikalizmo kritika (Grenzen der Gemeinschaft: Eine Kritik des sozialen Radikalismus 1924), Organiškumo lygmenys ir žmogus: Filosofinės antropologijos įvadas (Die Stufen des Organischen und der Mensch: Einleitung in die philosophische Anthropologie 1928), Jėga ir žmogiškoji prigimtis (Macht und menschliche Natur 1931), Pavėlavusi nacija: Apie miesčioniškosios dvasios sugundomumą (Die verspätete Nation: Über die Verführbarkeit bürgerlichen Geistes, parašyta 1935, išleista 1959), Filosofinė antropologija (Philosophische Anthropologie 1970), Šiapus utopijos (Diesseits der Utopie 1974).