Henri de Lubac

de Lubac Henri (Anri de Liubãkas) 1896 02 20Cambrai 1991 09 04Paryžius, prancūzų katalikų teologas. Jėzuitas (1913). Kardinolas (1983). Dalyvavo I pasauliniame kare (1917 sužeistas). 1919–20 studijavo humanitarinius mokslus Švč. Mergelės Marijos kolegijoje Canterbury, 1920–23 filosofiją Maison Saint‑Louis Jersey saloje (čia susipažino su P. Teilhard’u de Chardinu), 1924–28 – teologiją Ore Place’o kunigų seminarijoje, nuo 1926 – Liono universitete. 1927 įšventintas kunigu. Nuo 1934 Liono universitete dėstė dogmatiką, nuo 1938 – fundamentinę teologiją, nuo 1939 – religijos istoriją. Lione 1942 su kitais įsteigė mokslinių tyrimų institutą Sourses chrétiennes (leidžia krikščionybės svarbiausius tekstus ir patristikos veikalus originalo kalbomis ir prancūzų kalba). Tyrinėjo patristiką, vidurinių amžių egzegezę, daugiausia keturių rašto prasmių (žodinės, alegorinės, moralinės, anagoginės) teoriją. Svarbiausi veikalai: Katalikybė, dogmų socialiniai aspektai (Catholicisme, les aspects sociaux du dogme 1938), Mistinis kūnas (Corpus mysticum 1944), Ateistinio humanizmo drama (Le Drame de l’humanisme athée 1944), Vidurinių amžių egzegezė: Keturios rašto prasmės (Exégèse médiévale: Les quatre sens de l’écriture 1959 ⁴1993), Teologija istorijoje (Théologie dans l’histoire 2 t. 1990).