Pontoppidan Henrik (Henrikas Pontòpidanas) 1857 07 24Fredericia 1943 08 21Ordrup (prie Kopenhagos), danų rašytojas. Neorealizmo atstovas. Gimė pastoriaus šeimoje. 1873–79 studijavo inžineriją Politechnikos mokykloje Kopenhagoje. Dirbo mokytoju ir žurnalistu. Daug keliavo. Gyvenimą ir kūrybą suvokė kaip savęs ieškojimą; jo herojai yra besiblaškančios, savęs ieškančios asmenybės, jų likimai dažniausiai klostosi dramatiškai, kartais net tragiškai, jie taip ir neranda savęs.
Debiutavo novelių rinkiniu Pakirpti sparnai (Stækkede vinger 1881). Novelių knygose Kaimo paveikslai (Landsbybilleder 1883), Iš kaimo pirkelių (Fra hytterne 1887), Debesys (Skyer 1890), romanuose Nakties sargyba (Nattevagt 1894), Dainų daina (Højsang 1896) vyrauja kaimo gyvenimo tematika, keliami socialiniai, politiniai, psichologiniai, dorovės klausimai. Žymiausi kūriniai – trys romanų ciklai Pažadėtoji žemė (Det forjættede land 3 t. 1891–95), Peras, laimės kūdikis (Lykke-Per 8 t. 1898–1904, lietuvių kalba 1992 22008), Mirusiųjų karalystė (De dødes rige 5 t. 1912–16). Juose atskleidžiama plati gyvenamojo laikotarpio Danijos socialinio ir kultūrinio gyvenimo panorama, nagrinėjamos aktualios socialinės nelygybės, antinacinės ir kitos problemos, žymu religinio fanatizmo ir griundtvigizmo kritika, vaizduojamas herojaus konfliktas su aplinka; būdinga meniškas pasakojimas, ironija, pesimizmas, autobiografiniai bruožai. Romane Žmogaus dangus (Mands himmerig 1927) parodoma Danijos spaudos korupcija, kritikuojama Danijos neutralumo politika I pasaulinio karo metais. Parašė memuarų (Kelias į save / Undervejs til mig selv 4 t. 1933–40, išleista 1943). Kūryboje susipynusios natūralizmo, realizmo, simbolizmo, impresionizmo tendencijos. Lietuvių kalba dar paskelbta novelių. Nobelio literatūros premija (1917, su K. A. Gjellerupu).
Henrik Pontoppidan
1016