Heñrikas IV, Heñrikas Navariẽtis (Henri IV) 1553 12 13Pau (Navara) 1610 03 14Paryžius, Navaros (1572–89, kaip Henrikas III) ir Prancūzijos (1589–1610) karalius. Burbonų dinastijos pradininkas.
Pagal Kapetingų liniją buvo vienintelis teisėtas pretendentas į Prancūzijos sostą. Išaugo La Rochelle’yje – Prancūzijos protestantizmo centre. Nuo 1569 hugenotų vadas. 1572 Baltramiejaus naktį, surengtą po Henriko IV ir Margaritos Valua vestuvių, buvo priverstas paskelbti pereinąs į katalikų tikėjimą, prievarta laikytas Prancūzijos karaliaus dvare. 1576 pabėgo, kovojo hugenotų pusėje; sumušė katalikus prie Coutras (1587). Prancūzijos diduomenės kovai su hugenotais sukurtai Šventajai sąjungai pradėjus kontroliuoti Paryžių susivienijo su karaliumi Henriku III, kuris paskelbė Henriką IV savo įpėdiniu. Henriką III nužudžius tapo Prancūzijos karaliumi ir 9 m. kovojo su Šventąja sąjunga. 1594 perėjo į katalikų tikėjimą.
Henrikas IV (aliejus, 1610, dailininkas F. Pourbusas jaunesnysis, Karališkoji kolekcija)
1595 išvadavo iš ispanų Burgundiją, 1597 – Pikardiją. 1598 sudarė taiką su Ispanija. Siekdamas taikos šalies viduje 1598 išleido Nantes’o ediktą, suteikiantį hugenotams religinių laisvių, privilegijų. Sustiprino absoliutizmą, nustojo šaukti Generalinius luomus. Vedė protekcionistinę politiką, skatino manufaktūrinę gamybą. Sumažino kai kurias valstiečių prievoles. 1604 pradėta Kanados kolonizacija. Henrikas IV priešinosi Habsburgų galios didėjimui, rėmė Vokietijos protestantus, sudarė sąjungą su Šveicarija, tarpininkavo Ispanijos ir Nyderlandų ginčuose. Rengėsi karui su Šventosios Romos imperatoriumi, bet kataliko radikalo F. Ravaillaco buvo nužudytas.
Henrikas III