Ibn Battuta (Ibn Baṭṭūṭah, Ibn Batutà), tikr. Abū ‘Abd Allāh Muḥammad Ibn ‘Abd Allāh Al‑Lawātī Aṭ‑Ṭanjī Ibn Baṭṭūṭah 1304 02 24Tanžeras (Marokas) 1368 arba 1369, kitais duomenimis, 1377Tanžeras, arabų keliautojas. Pirklys.
1325 išvykęs iš Maroko keliavo po Egiptą, Mozambiką, Arabiją, Palestiną, Siriją, Iraką, Iraną, Mažąją Aziją, Krymą, Aralo ir Kaspijos jūros pakrantes, plaukė Volgos upe iki Kamos žiočių. Per Afganistaną nuvyko į Indiją, ten kelerius metus gyveno (buvo Delio sultono teisėjas). Iš ten per Maldyvus, Sumatrą ir Pietų Vietnamą nuvyko į Kiniją ir nuo 1342 gyveno penkerius metus. 1349 grįžo į Maroką ir tais pačiais metais vėl iškeliavo. Iki 1352 perkopė Atlaso kalnus, dukart perėjo Sacharą, nukeliavo į Tombouctou (Malis). 1352–53 keliavo po Sudaną.
Savo kelionių įspūdžius padiktavo literatui Ibn Džuzajui, kuris parašė knygą Dovana tiems, kurie domisi kelionių keistenybėmis ir stebuklais (ištraukos išspausdintos 1818 Jenoje, knyga išleista 1853–58 Paryžiuje); joje pateikta Ibn Battuta’os aplankytų šalių istorinių, ekonominių, etnografinių ir buities kultūros žinių.
2332