Mečnikov Ilja (Илья Мечников, Ilja Mèčnikovas) 1845 05 16Ivanovka (Charkovo sritis) 1916 07 16Paryžius, rusų fiziologas, mikrobiologas. Imunologijos vienas pradininkų. Peterburgo mokslų akademijos narys (1902), daugelio šalių mokslų akademijos garbės narys. Dr. (1868).
Išsilavinimas ir veikla
1864 baigęs Odesos universitetą stažavo Vokietijos universitetuose, nuo 1867 dėstė Odesos ir Sankt Peterburgo universitetuose, 1870–82 Odesos universiteto profesorius. Protestuodamas prieš reakcingą Rusijos imperijos vyriausybės politiką iš universiteto pasitraukė. 1882–86 mokslinius tyrinėjimus vykdė savo įkurtoje Bakteriologijos laboratorijoje Messinoje (Italija). 1886 Odesoje įkūrė Bakteriologijos institutą, iki 1888 buvo jo direktorius. 1888–1916 Paryžiuje vadovavo Pasteuro instituto laboratorijai, nuo 1905 šio instituto direktoriaus pavaduotojas. 1883 tyrinėdamas jūrų žvaigždžių lervas atrado fagocitozę, vėliau savo atradimą patvirtino tirdamas dafnijas ir juodligės sukėlėjus. 1886–88 nagrinėjo vabzdžių, medūzų ir kitų bestuburių lyginamosios ir evoliucinės embriologijos klausimus, sukūrė daugialąsčių gyvūnų kilmės teoriją. Remdamasis fagocitozės reiškiniais 1892 pagrindė uždegimo lyginamąją patologiją.
Ilja Mečnikov
1903 (su É. Roux) eksperimentiškai sukėlė sifilį beždžionėms. Parašė veikalų apie žmogaus senėjimą, teigė, kad jį sukelia žarnyne esančių mikrobų toksinai, manė, kad pieno rūgštis ilgina gyvenimą.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Lyginamosios patologijos paskaitos (Leçons sur la pathologie comparée de l’inflammation 1892), Atsparumas infekcinėms ligoms (L’immunité dans les maladies infectieuses 1901), Žmogiškosios prigimties etiudai (Études sur la nature humaine 1904).
Apdovanojimai
Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (1908, su P. Ehrlichu).