imperialzmas (lot. imperium – valdžia, viešpatavimas), valstybės politika ir praktika, kuria siekiama valdyti kitas šalis karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Būdingiausias senovės laikų pavyzdys – Romos imperija. Viduriniais amžiais imperializmo bruožų turėjo arabų ir mongolų valstybės. 15 a. pabaigoje–16 a. susikūrė Ispanijos ir Portugalijos, vėliau Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijinės imperijos. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje kolonijų įgijo ir imperialistinę politiką vykdė Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija. Ankstyvąją kolonijinę ekspansiją daugiausia skatino brangiųjų metalų paieška, vėlyvesnę, ypač nuo 19 a. – pramoninė revoliucija ir socialiniai visuomenės pokyčiai. Imperinė ekspansija ir kolonizacija dažniausiai buvo teisinama europietiškos civilizacijos platinimu. Tam tikriems visuomenės sluoksniams ir valstybėms ši politika buvo labai naudinga.
SSRS 1939–40 plėtėsi okupuodama ir aneksuodama Baltijos šalis, Kareliją, Bukoviną, Moldovos, po Antrojo pasaulinio karo – Karaliaučiaus kraštą. Kolonijinės imperijos suiro po Antrojo pasaulinio karo. SSRS, naudodamasi nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo rėmimu, gerokai išplėtė įtaką Trečiojo pasaulio šalims. Jungtinės Amerikos Valstijos, motyvuodamos kova su komunizmu, plėtė savo įtaką. 1991 SSRS žlugo. Dėl imperializmo politikos pačios imperijos dažniausiai žlunga – tokia politika dažnai viršija jų ekonomines galimybes. V. Lenino teigimu, imperializmas yra aukščiausioji kapitalistinės socialinės ekonominės formacijos raidos stadija, reiškiasi kapitalo eksportu, rinkų ir įtakos sferų tarp valstybių pasidalijimu. Kova dėl jų sukelia karus, artina kapitalizmo žlugimą.
L: J. Schumpeter Imperialism and Social Classes Oxford 1951; A. P. Thorston Doctrines of Imperialism New York 1965; K. Kennedy Mocarstwa świata Warszawa 1994.