indoeuropiečių kalbos

indoeuropiẽčių kabos, gausiausia pasaulyje kalbų šeima.

Paplitimas

Iš pradžių vartotos Europoje ir Azijoje, vėliau paplito ir kituose žemynuose. Vartojamų ar jau išnykusių, bet palikusių kokių nors rašto paminklų (bent glosų), indoeuropiečių kalbų gali būti daugiau negu 100 (tikslesnį skaičių nustatyti sunku, nes nėra griežtesnių kriterijų, kaip atskirti kalbą nuo tarmės, kartais lemia net politinė situacija). indoeuropiečių kalbomis, kaip gimtosiomis, kalba apie 2,5 mlrd. žmonių.

Skirstymas

Atskirų indoeuropiečių kalbų giminystės santykiai nėra vienodi. Pagal šių santykių artimumą indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į šakas, arba grupes, šios – į pogrupius, pogrupiai – į atskiras kalbas. Skiriamos šios indoeuropiečių kalbų grupės: albanų kalba, anatolų kalbos, armėnų kalba, baltų kalbos, frigų kalba, germanų kalbos, graikų kalba, ilyrų kalba, indoiranėnų kalbos, italikų kalbos, keltų kalbos, romanų kalbos, slavų kalbos, tocharų kalbos, trakų kalba.

Raštas

Albanų kalbos išlikę 15 a. rašto paminklų (trumpi tekstai), rašytinės kalbos tradicija tik nuo 17 amžiaus. Iš išnykusių anatolų (hetitų, luvių, palų ir kitų) kalbų, vartotų Mažojoje Azijoje, svarbiausia – hetitų kalba (rašto paminklai iš 18 a. prieš Kristų). Armėnų kalba pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo paplitusi tarp Mesopotamijos, Kuros upės žemupio ir Juodosios jūros. Vėliau plotas gerokai sumažėjo (rašto paminklai nuo 5 amžiaus).

Baltų kalboms priklauso latvių, lietuvių ir mirusios prūsų, jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių kalbos. Seniausi išlikę rašto paminklai yra iš 14–16 a.: prūsų kalba – 14 a. pabaigos ar 15 a. pradžios, 1545, lietuvių kalba – 16 a. pradžios, 1547, latvių kalba – 1585; kitos mirusios baltų kalbos rišlių tekstų nepaliko.

Apie 5 a. išnykusios frigų kalbos, vartotos Mažosios Azijos šiaurės vakaruose, išliko rašto paminklų (glosų, tikrinių vardų) iš 8–3 a. pr. Kr. ir 2–3 a. po Kristaus. Kartais frigų, trakų, armėnų kalbos skiriamos į vieną indoeuropiečių kalbų grupę, be to, manoma, kad armėnų kalba esanti frigų tarmių palikuonė.

Germanų kalbos, kaip ir indoiranėnų, yra gausiausia indoeuropiečių kalbų grupė. Vartojamos daugiausia Europoje, t. p. Amerikos, Azijos, Australijos ir Afrikos žemynuose. Skiriama 3 pogrupiai: skandinavų, arba šiaurės germanų (danų, fareriečių, islandų, norvegų, švedų), vakarų germanų (afrikanų, anglų, fryzų, jidiš, olandų, vokiečių) ir rytų germanų kalbos (mirusios gotų, vandalų ir kitos). Iš germanų kalbų labiausiai paplitusi anglų kalba. Seniausi germanų kalbų rašto paminklai gotų kalba yra iš 4 a., anglų kalba – 7, vokiečių kalba – 8 amžiaus.

Graikų kalbos seniausi rašto (skiemeninis linijinis raštas B, iššifruotas 1952) paminklai žinomi iš 15 a. pr. Kr., graikų raštu – iš 8 a. pr. Kr., 4 a. pr. Kr. susiformavo bendrinė kalba – koinė.

Išnykusios ilyrų kalbos tarmėmis (ir mesapų kalba) kalbėta Balkanų vakarinėje dalyje, Pietų Italijoje (išlikę negausių 6 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. įrašų, daugiausia mesapų kalba). Prie ilyrų kartais skiriama dakų ir mizų (mezų) kalba, ilyrų kalbos pėdsakų yra išlikusių daugiausia albanų kalboje.

Indoiranėnų kalbos išplitusios Azijos vidurinėje ir pietinėje dalyje (seniausi rašto paminklai iš 16 ir 6 a. prieš Kristų). Dažniausiai skiriamos indų kalbos (asamų, bengalų, biharų, čigonų, arba romų, gudžaratų, hindi, orijų, pandžabų, sanskritas, urdu ir kitos), iranėnų kalbos (kurdų, osetinų, persų, puštūnų, tadžikų ir kitos) ir tarp šių kalbų tarpinę padėtį užimančios dardų kalbos (khovarų, pašajų ir kitos).

Italikų kalbos buvo paplitusios Apeninų pusiasalyje, į kurį italikų gentys atsikėlė nuo Reino ir Dunojaus aukštupių baseinų. Šiai grupei priklauso mirusios oskų, umbrų kalbos, žinomos iš 5–1 a. pr. Kr. įrašų, ir lotynų kalba (nuo 6 a. Vakarų Europoje klasikinė lotynų kalba funkcionavo kaip valstybių, mokslo kalba, Katalikų Bažnyčios oficialioji kalba vartojama ir 21 amžiuje).

Italikų kalboms gana artimos keltų kalbos. Kitados buvusi gausi indoeuropiečių kalbų šaka dabar yra pati negausiausia (keltų protėvynė – Reino ir Dunojaus aukštupių baseinai). Iš išlikusių keltų (Britų salose ir Vakarų Prancūzijoje) daugiausia yra airių. Airių kalba (kartu su anglų) yra Airijos valstybinė kalba (seniausi rašto paminklai iš 4–5 a., 11–16 a. airių kalba buvo sukurta grožinės ir mokslinės literatūros kūrinių).

Romanų kalbos (italų, ispanų, portugalų, prancūzų, katalonų, retoromanų, sardinų, rumunų, moldavų) susidarė iš šnekamosios lotynų kalbos. Dažniausiai vartojamos Europoje, kai kurios jų (ispanų, portugalų, prancūzų) išplito ir Afrikos, Amerikos žemynuose.

Slavų kalbų grupė t. p. gausi. Jai priklauso rusų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, slovakų, lenkų, lužitėnų, arba sorbų, bulgarų, makedonų, serbų, kroatų, slovėnų kalbos, išnykusi polabų kalba. Seniausi rašto paminklai senąja bažnytine slavų kalba iš 9 amžiaus. Kartais slavų ir baltų kalbos jungiamos į vieną grupę.

Tocharų kalbomis (skiriamos tocharų A ir tocharų B kalbos) buvo kalbama dabartinės Kinijos ir Turkestano teritorijose. Jos išnyko 9 a. (rašto paminklai iš 5–8 amžiaus). Išnykusi trakų kalba buvo vartojama Balkanų rytinėje dalyje ir Mažosios Azijos šiaurės vakaruose (žinomi trumpi 6–5 a. pr. Kr. įrašai).

Istorija

Manoma, prieš šešis–septynis tūkstantmečius prieš Kristų ar anksčiau egzistavo bendra indoeuropiečių kalba – indoeuropiečių prokalbė. Ją sudarė tam tikras tarmių junginys, iš kurio įvairiu laiku išsirutuliojo atskiros indoeuropiečių kalbos (indoeuropiečių kalbų šeima). Kurioje teritorijoje gyveno šią kalbą vartoję žmonės, vienos nuomonės nėra. Remiantis įvairiais kalbiniais duomenimis (žodžių, susijusių su klimato ypatybių pavadinimais, gyvulių, augalų pavadinimų paplitimu kalbose) indoeuropiečių kalbų protėvynės ieškota Vidurinėje Azijoje, Skandinavijos pietinėje dalyje, dabartinėje Vokietijoje.

Daugiausia diskutuojamos 2 hipotezės. Pagal pirmąją, indoeuropiečių kalbų protėvynė buvusi Dunojaus vidurupio ir žemupio teritorijoje, Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje. Pagal antrąją hipotezę, protėvynės reikėtų ieškoti Mažojoje Azijoje, tarp Pietų Kaukazo ir Mesopotamijos šiaurinės dalies. Mėginama abi hipotezes suderinti: Juodosios jūros šiaurėje galėjusi būti jau antrinė iš Mažosios Azijos atsikėlusios vakarinės indoeuropiečių kalbų grupės protėvynė.

Pirmykštė indoeuropiečių prokalbė atkuriama lyginant istoriškai paliudytų kalbų faktus, todėl ji negali tiksliai atitikti realiai egzistavusios kalbos, nors pačios prokalbės egzistavimas nekelia abejonių. indoeuropiečių prokalbė nebuvo vientisa. Joje buvo tam tikrų tarminių skirtumų, be to, ne tik dėl lingvistinių, bet ir dėl nelingvistinių veiksnių ji, kaip ir kiekviena gyvoji kalba, nuolat kito. Ypač didelę reikšmę turėjo teritorijos didėjimas, genčių migracija. Prieš pat skilimą indoeuropiečių prokalbei jau buvo būdinga sudėtinga žodžių kaitymo sistema, įvairi fleksija. Iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų savo struktūra indoeuropiečių prokalbei artimiausia yra lietuvių kalba. Indoeuropiečių kalbų santykį su indoeuropiečių prokalbe tam tikru atžvilgiu galima palyginti su dabartinių romanų kalbų santykiu su lotynų kalba. Ši realiai egzistavusi kalba yra dabartinių italų, ispanų, prancūzų ir kitų romanų kalbų prokalbė. Kalbininkai bando indoeuropiečių prokalbę toliau sieti su afrazijiečių, altajiečių, dravidų, kartvelų, uraliečių kalbų prokalbėmis (vadinamoji nostratinių kalbų makrošeimos hipotezė).

Indoeuropiečių kalbų kilmę, raidą, ryšius su kitų šeimų kalbomis ir kitas problemas tiria lyginamosios kalbotyros šaka indoeuropeistika.

L: Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija t. 1 Lietuvių kalbos kilmė Vilnius 1984; J. Palionis Kalbos mokslo pradmenys Vilnius 1985; V. Mažiulis Pasaulio tautų kalbos Vilnius ²2001.

2069