Pavlov Ivan (Иван Павлов, Ivanas Pãvlovas) 1849 09 26Riazanė 1936 02 27Leningrad, rusų fiziologas, psichologas. Dr. (1883). SSRS mokslų akademijos narys (1925). Dvasininko sūnus.
Išsilavinimas ir profesinė veikla
1864 baigęs Riazanės dvasinę mokyklą studijavo Riazanės dvasinėje seminarijoje, tačiau jos nebaigė (apsisprendimą lėmė rusų mokslininko I. Sečenovo knyga Galvos smegenų refleksai, 1866). 1875 baigė Peterburgo universitetą, 1879 – Medicinos-chirurgijos akademiją (vėliau Karo medicinos akademija). 1879–83 S. Botkino klinikos laboratorijos vedėjas. 1890–1924 dėstė Eksperimentinės medicinos institute ir Karo medicinos akademijoje, 1890–96 Farmakologijos, 1891–1924 Fiziologijos katedros vedėjas; profesorius (1890). Nepritarė Spalio perversmo idėjoms. Nuo 1925 SSRS mokslų akademijos Fiziologijos instituto direktorius.
Mokslinė veikla
Sukūrė Rusijos fiziologų mokyklą. Tyrė kraujotakos sistemos veiklą, širdies išcentrinius nervus, skrandžio ir kasos sulčių sekrecijos nervinę reguliaciją. Darydamas bandymus su izoliuota skrandžio dalimi įrodė, kad be humoralinio, dar yra skrandžio sulčių sekrecijos refleksinis mechanizmas. Patobulino organizmo funkcijų tyrimo metodiką. Sukūrė sąlyginių refleksų, signalinių sistemų, laikinų ryšių centrinėje nervų sistemoje teoriją. Nustatė slopinimo reiškinį smegenų žievėje, tyrė slopinimo rūšis, jaudinimo ir slopinimo iradiaciją ir koncentraciją. Nagrinėjo miego atsiradimo mechanizmą, nustatė miego fazes. Sukūrė nervų sistemos tipų teoriją, pagrįstą jaudinimo ir slopinimo procesų stiprumu, pusiausvyra ir paslankumu. Nustatė nervų sistemos funkcijų evoliuciją, įrodė pėdsakinių reakcijų reikšmę fiziologijai ir patologijai.
Ivan Pavlov
Įrodė, kad žmogus, be pirmosios signalinės sistemos (pojūčių, susidariusių veikiant aplinkos dirgikliams), kuri būdinga ir gyvūnams, turi ir antrąją signalinę sistemą (girdimų, tariamų ir užrašomų žodžių signalų visumą).
Jo darbai turėjo didelę reikšmę ne tik fiziologijos, bet ir biologijos bei medicinos mokslų, taip pat psichologijos raidai. Pastarąją, kaip subjektyvų mokslą, mėgino pakeisti objektyviu mokslu – aukštosios nervinės veiklos fiziologija.
Apdovanojimai
Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (1904).
R: Rinktiniai raštai Vilnius 1952.