Maritain Jacques (Žakas Maritènas) 1882 11 18Paryžius 1973 04 28Tulūza, prancūzų filosofas neotomistas.
Išsilavinimas
Augo liberalioje protestantiškoje šeimoje, 1906 tapo kataliku. 1900–02 studijavo filosofiją ir gamtos mokslus Sorbonoje, 1903–05 – Collège de France, domėjosi pozityvizmo, socializmo, H. Bergsono filosofinėmis idėjomis.
Pedagoginė ir kita veikla
1906–08 studijavo biologiją Heidelbergo universitete. Nuo 1914 dėstė filosofiją Katalikų institute Paryžiuje, nuo 1933 Popiežiškajame vidurinių amžių studijų institute Toronte, 1941–60 (su pertrauka) Princetono, Kolumbijos ir kituose Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose. 1945–48 Prancūzijos ambasadorius Vatikane.
Tomizmas
J. Maritainas yra Tomo Akviniečio filosofijos vienas svarbiausių interpretatorių. Plėtojo personalistines, egzistencines tomizmo idėjas, nagrinėjo metafizikos, pažinimo teorijos, etikos, estetikos, mokslo, socialinės filosofijos problemas. Laikėsi nuostatos, kad gyvenamojo meto katalikybei reikalinga tomistiniu, bet ne vidurinių amžių mąstymu pagrįsta, mokslo ir kultūros laimėjimams atvira filosofija.
Ontologija ir pažinimo teorija
Teigė, kad filosofija yra nesuinteresuota tiesos paieška, pabrėžė ontologijos ir pažinimo teorijos neatsiejamumą, būties pirmumą žinojimo atžvilgiu, kritikavo agnosticizmą. Pritarė tomistinei tiesioginio realizmo nuostatai – pasaulio objektyvumas suvokiamas tiesiogiai, be tarpinių įrodymų. Daiktai egzistuoja dvejopai – faktiškuoju buvimu ir idealiomis pažinimo formomis subjekto sieloje. Teigė, kad būties sandara ir pažinimo pakopos yra hierarchiškos, pastarosios skiriasi formaliaisiais objektais ir abstrakcijos lygiu. Gamtos mokslai ir gamtos filosofija tyrinėja kiekybiškai įvertinamus erdvinius ir laikinius reiškinius, matematika – nuo materijos atsietą kiekybę ir tįsumą. Metafizikos objektas yra būtis kaip būtis – ją aiškindamas J. Maritainas teikė pirmenybę egzistencijai, ne esmei, todėl jo filosofija vadinama egzistenciniu tomizmu.
Jacques Maritain (1930)
Teigė, kad Tomo Akviniečio Dievo buvimo penkis įrodymus reikia formuluoti šiuolaikine kalba, pasiūlė dar vieną – intuityvųjį įrodymą.
Tomistinė žmogaus samprata
Plėtojo tomistinį požiūrį, kad žmogus yra kūno ir sielos, objektyvumo ir subjektyvumo vienovė. Esminiai subjektyvumo aspektai yra laisvė ir meilė. Su kūnu siejamas individualumas, subordinuotas asmenybei – nuo gamtos ir visuomenės nepriklausomai dvasinei visumai. Žmogus, kaip individas, yra susijęs su visuomene kaip dalis su visuma, todėl bendruomenės gėris yra vertingesnis už individo gėrį. Žmogus, kaip asmenybė, yra aukščiau už visuomenę, nes asmenybės dvasiškasis pradas, o ne visuomenė, yra pašauktas vienybei su Dievu. Asmenybės samprata J. Maritainas grindė krikščioniškojo (integralinio) humanizmo teoriją – civilizacijos paskirtis yra užtikrinti laikinąjį žemiškąjį gėrį ir ugdyti prigimtines žmonių galias, kreipiant jas į amžinąjį gyvenimą. J. Maritainas tikėjo, kad ateities civilizacija vadovausis krikščioniškojo humanizmo principais.
Moralės filosofija
Moralės filosofiją siejo su edukologija, gėrį laikė būties pilnatvę reiškiančia esinių atitiktimi savo prigimčiai, blogį – būties nebuvimu.
Estetika
Estetikoje plėtojo požiūrį, kad meninės kūrybos paskirtis yra atskleisti dieviškumo atspindžius tikrovėje, pabrėžė meno autonomiškumą, menininko atsakomybę.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Bergsono filosofija (La Philosophie bergsonienne 1914), Menas ir scholastika (Art et scolastique 1920), Antimodernas (Antimoderne 1922), Skaidyti vienijimui, arba Pažinimo pakopos (Distinguer pour unir ou Les degrés du savoir 1932), Mokslas ir išmintis (Science et sagesse 1935), Integralinis humanizmas (Humanisme intégral 1936), Auklėjimas kryžkelėse (Education at Crossroads 1943), Trumpas traktatas apie egzistenciją ir egzistuojantįjį (Court Traité de l’existence et de l’eexistant), Asmuo ir bendrasis gėris (La Personne et le bien commun, abu 1947), Menininko atsakomybė (La Responsabilité de l’artiste 1961).
2941