Janis Ksenakis
Ksenãkis Janis (Iannis Xenakis) 1922 05 29Brăila (Rumunija) 2001 02 04Paryžius, graikų kompozitorius, muzikos teoretikas. Vienas žymiausių 20 a. antros pusės avangardizmo atstovų. Prancūzijos instituto narys (1983). 1947–59 dirbo architekto Le Corbusier dirbtuvėje, buvo jo architektūros projektų bendraautoris (dominikonų de La Tourette’o Švč. Mergelės Marijos vienuolynas prie Liono, 1960). Muzikos mokėsi pas A. Honeggerą ir D. Milhaud Normalinėje muzikos mokykloje Paryžiuje, 1952–53 pas O. Messiaeną Paryžiaus konservatorijoje. 1955–62 P. Schaeffero suburtos Muzikos tyrimų grupės (Groupe de recherches musicales) narys. 1966 Paryžiuje įkūrė (su kitais) Muzikinės matematikos ir automatikos tyrimų centrą (Centre d’études de mathématiques et d’automatique musicales). 1967–72 dėstė Indianos universitete Bloomingtone, 1972–89 – Sorbonoje; profesorius.
Parašė knygų, tarp jų – Muzika. Architektūra (Musique. Architecture 1971), Menai / Mokslai. Lydiniai (Arts / Sciences. Alliages 1979).
Kūryba
Sukūrė originalią šiuolaikinės muzikos koncepciją, vadinamą stochastine muzika (tam tikras garso ar garsų srauto kitimas, laipsniška jo transformacija laike, valdoma tam tikrų tikimybinių procesų). Kūrybai pritaikė matematikos ir fizikos teorijas. Teigė meno ir mokslo įvairių reiškinių glaudų ryšį. Šią idėją įgyvendino daugelyje kūrinių, pvz., muzikos kūrinio Metastazės partitūra ir Philips paviljono projektas pasaulinėje parodoje Briuselyje turi panašų grafinį vaizdą.
Vienas pirmųjų (1962) pradėjo kurti kompiuterinę muziką. Kūriniuose naudojo senovės graikų, arabų, Indonezijos muzikos dermes, sukūrė originalią 19 laipsnių dermę (pagal ją suderino ir savo sukurtą metalinį mušamąjį instrumentą six‑xen).
Kūriniai
Sukūrė vadinamųjų politopų – bendra architektonika pagrįstų muzikos, šviesos ir architektūros instaliacijų, tarp jų – Montréalio politopas (sumontuotas Prancūzijos paviljone pasaulinėje parodoje EXPO‑67 Montréalyje), Cluny politopas (sukonstruotas romėnų pirtyse Paryžiuje, 1972). Jam buvo svarbus erdvinis muzikos garso (politopuose – ir šviesos) šaltinių išdėstymas (Terretektorh, 1966; 88 orkestro muzikantai griežia išsiskirstę salėje tarp klausytojų).
Sukūrė sceninių kūrinių – baletus Kraanerg (1969), Antikhthon (1971), Aischilo tragedijų trilogiją: Orestėja vaikų ir mišriam chorui, instrumentiniam ansambliui (1996), Kasandra baritonui, 20 stygų psalteriumui (1987), Deivė Atėnė baritonui ir instrumentiniam ansambliui (La Déesse Athéna), Medėja vyrų chorui ir 5 instrumentams (pagal Seneką, 1967), kūrinių orkestrui, tarp jų – Metastazės 60 instrumentų (1954), Pithoprakta styginių orkestrui (1956), Erikhthon (1974), chorui ir orkestrui arba instrumentiniam ansambliui, tarp jų – Bakchantės baritonui, moterų chorui ir instrumentiniam ansambliui (pagal Euripidą, 1993), chorui a cappella, kameriniam instrumentiniam ansambliui (Ergma styginių kvartetui, 1994), solo instrumentams, magnetofono juostai (Cluny politopas / Polytope de Cluny 1972).
L: R. Eichert Iannis Xenakis und die mathematische Grundlagenforschung Saarbrücken 1994; J. Harley I. Xenakis: His Life in Music London 2004.
267