Jean-Baptiste Racine

Racine Jean-Baptiste (Žanas Batistas Rasnas) 1639 12 21La Ferté‑Milon (Pikardijos administracinis regionas) 1699 04 21Paryžius, prancūzų dramaturgas. Prancūzų akademijos narys (1673). 1649–59 jansenistų kolegijose įgijo klasikinį išsilavinimą. Kurdamas odes pelnė karaliaus palankumą. 1661 jansenistai išsiuntė jį į Uzèsą (Languedoco‑Roussillono administracinis regionas) studijuoti teologijos ir ruoštis dvasininko darbui, bet 1663 grįžo į Paryžių, pasinėrė į bohemišką gyvenimą. 1666 nuo jansenizmo atitolo, senatvėje vėl atsidavė religiniams apmąstymams. 1677 paskirtas karaliaus dvaro istoriografu.

Jean-Baptiste Racine (dailininkas J.-B. Santerreʼas, 17 a., Versalio muziejus)

Kūryba

Ankstyvosioms tragedijoms Tebaida, arba Broliai priešai (La Thébaïde ou les Frères ennemis, pastatyta 1664), Aleksandras Didysis (Alexandre le Grand, pastatyta 1665) turėjo įtakos P. Corneille’io kūryba. Panaudodamas mitų (daugiausia graikų) ir istorinius siužetus sukūrė naujo tipo meilės aistrų klasicistinių tragedijų. Pirmoje iš jų Andromachė (Andromaque, pastatyta 1667) nagrinėjo moralės klausimus, atskleidė kenčiančios moters vidaus pasaulį, aistros jėgą, jos grožį ir tragizmą. Kitose tragedijose gvildeno to laikotarpio politines problemas (Britanikas / Britannicus, pastatyta 1669), aukštino pasiaukojimą (Berenikė / Bérénice, pastatyta 1670), kėlė žmogiškojo orumo klausimą (Bajazetas / Bajazet, pastatyta 1672, Mitridatas / Mithridate, pastatyta 1673, Ifigenija Aulidėje / Iphigénie en Aulide, pastatyta 1674), parodė žudančią aistros galią (Fedra / Phèdre, lietuvių kalba pavadinimu Faidra 2017, pastatyta 1677). Tragedija Estera (Esther, pastatyta 1689), psichologiškai giliausia tragedija Atalija (Athalie, pastatyta 1691) sukurtos bibliniais siužetais, laikomos žymiausiais kūriniais.

J.-B. Racineʼas atsisakė išorinio veiksmo, susitelkė į herojų vidinį pasaulį, psichologiją, emocijas ir jų kaitą. Nesuvaldomų aistrų ir moralinės pareigos bei atsakomybės kofliktas atitiko klasicistinio teatro reikalavimus, pagrindė emocinę veiksmo įtampą (herojės gina savo jausmus per dideles kančias). Įvedė į klasicistinę tragediją kasdienės kalbos posakių, gebėjo perteikti sudėtingus jausmus paprastais žodžiais, grakščiomis frazėmis; poetinei kalbai būdinga didelis prasmės krūvis, konkretumas, atsisakymas abstrakčios retorikos. Į kritikų kaltinimus dėl per didelio paprastumo ir neišradingumo atsakė, jog sudėtingais siužetais dangstosi tik netalentingi poetai. Per kilmingų herojų paveikslus atskleidė vyro ir moters, tėvo ir dukters, motinos ir sūnaus santykius.

J.-B. Racineʼas paliko ryškų pėdsaką prancūzų ir pasaulio literatūroje kaip psichologinės analizės meistras, juo sekė Voltaire’as, Stendhalis, J. W. Goethe (tragedijos Ifigenija Tauridėje 1787, Torquato Tasso 1790). J.-B. Racineʼo herojų vaidmenis atliko garsios 17 a. aktorės M.‑T. Du Parc, M. Champmeslé, J.-B. Racineʼas pats mokė jas eilių muzikalumą perteikti intonacija, tam tikru deklamavimo stiliumi, kuris įsigalėjo teatre Comédie‑Française.

Dar parašė odę Senos nimfa (La Nymphe de la Seine 1660), komediją Bylininkai (Les Plaideurs, pastatyta 1668), poezijos (rinkinys Dvasinės giesmės / Cantiques spirituels 1694), istorinių kūrinių (Trumpa Port‑Royalio istorija / Abrégé de l’Histoire de Port‑Royal, išleista 1742).

L: F. Mauriac La Vie de Jean Racine Paris 1928; Ch. Mauron L’Inconscient dans l’œuvre et la vie de Jean Racine Paris 1957; R. Barthes Sur Racine Paris 1963; A. Niderst Racine et la tragédie classique Paris 1978; G. Forestier Jean Racine Paris 2006.

510