Jean de La Fontaine

Jean de La Fontaine (dailininkas H. Rigaud, 16 a. 8–9 dešimtmetis, Carnavalet muziejus Paryžiuje)

Jean de La Fontaine (dailininkas H. Rigaud, 16 a. 8–9 dešimtmetis, Carnavalet muziejus Paryžiuje)

de La Fontaine Jean (Žanas de La Fontènas) 1621 07 08Château-Thierry (Šampanė) 1695 04 13Paryžius, prancūzų rašytojas. Prancūzų akademijos narys (1684). 1641 įstojo į vienuolių oratorionų ordiną, mokėsi jo seminarijoje Paryžiuje, studijavo teisę, įgijo advokato diplomą. 1656 įsitraukė į literatų būrelį Apskritojo stalo riteriai, žavėjosi F. Rabelais, C. Marot ir G. Boccaccio, kurie turėjo įtakos jo kūrybai. Nuo 1657 būrelį globojo N. Fouquet, J. de La Fontaineʼas gyveno N. Fouquet pilyje Vaux-le-Vicomte, jos grožį aprašė alegorinėje poemoje Vaux sapnas (Le Songe de Vaux 1658, nebaigta, likę fragmentai) ir Elegijoje Vaux nimfoms (L’Élégie aux nymphes de Vaux 1661). Nuo 1658 gyveno Paryžiuje, 1664–72 Liuksemburgo rūmuose pas Orleano kunigaikštienę.

Kūryba

Išgarsėjo Eiliuotomis pasakomis ir novelėmis (Contes et Nouvelles en vers 5 knygos 1665–85), kuriose ryšku G. Boccaccio ir L. Ariosto įtaka, ir rinkiniais Pasakėčios: Pirmas rinkinys (Fables: Le Premier Recueil 6 knygos 1668), Antras rinkinys (Le Second Recueil 11 knygų 1678–79) ir paskutine XII knyga (Le Livre XII 1694). Remdamasis Ezopo, Fedro, Horacijaus, Vergilijaus, indų pasakėtininko Pilpajaus, F. Rabelais ir kitų siužetais sukūrė klasicistinės formos pasakėčios tipą. Vadovavosi sveiko proto ir gero skonio principais; pasakėčioms būdinga filosofinė refleksija, gyvenamojo laikotarpio tikroviški tipažai, atskleisti gimtosios Šampanės gamtovaizdžiai, stiliui – aiškumas, realistinės detalės, ironija, laisvosios eilės. Kūrinių pratarmėse iškeliami pagrindiniai tikslai – mėgdžioti gamtą, atskleisti grožį, patikti, mokyti.

Išleido Terencijaus Afro kūrinio eiliuotą adaptaciją Eunuchas (L’Eunuque 1654). Kūrė galantiškąją preciozinę (poema Adonis, Elegijos Klimenei / Élégies à Clymène, abi 1658), religinę (poema Šv. Malko nelaisvė / La captivité de Saint Malc 1673), didaktinę, satyrinę poeziją, rašė pjeses (tragedija Achilas, nebaigta, komedija Klimenė / Clymène 1658), operų libretus, Laiškus (Épitres 1687).

Pasakėčių forma padarė didelę įtaką šio žanro raidai, 18 a. ją teoriškai pagrindė prancūzų literatūros kritikas J. F. Marmontelis (1723–99). Kai kurie lietuvių rašytojai – A. Tatarė, M. Dagilėlis, J. Šnapštys-Margalis – naudojo J. de La Fontaineʼo pasakėčių siužetus. Pagal kūrinius išleista Didžioji pasakėčių knyga (1999), pasakėčių išvertė A. Zdanavičius (rinkinys Mano pirmosios pasakėčios 2003).

-Fontenas; -de La Fontenas

510