Johannes Brahms (ofortas, 1870, dailininkas W. Rohras)
Johannes Brahms
Johannes Brahms
Brahms Johannes (Johanesas Brámsas) 1833 05 07Hamburg 1897 04 03Viena, vokiečių kompozitorius, pianistas, dirigentas. Prūsijos meno akademijos narys (1886). Muzikos mokėsi pas tėvą, nuo 1840 – pas pianistą O. F. W. Cosselį, nuo 1845 – pas kompozitorių ir pianistą E. Marxseną. Nuo 1848 kaip pianistas rengė solinius koncertus. 1857–59 dirbo Detmoldo rūmuose ir koncertavo Vokietijos miestuose. 1863–64 vadovavo Vienos Singakademie. 1872–75 buvo Vienos Muzikos bičiulių draugijos meno vadovas, koncertuose atliko daug baroko epochos muzikos. 1877 Londono filharmonijos draugija jį apdovanojo aukso medaliu. Rėmė jaunus talentus (A. Dvořáką, G. Mahlerį). Pablogėjus sveikatai vengė žmonių. Palaidotas Vienos centrinėse kapinėse, šalia L. van Beethoveno ir F. Schuberto.
Kūryba
J. Brahmsas – vienas žymiausių 19 a. antros pusės kompozitorių, klasikinės tradicijos tęsėjas, kuris papildė ją romantiniais bruožais. Muzikoje ryšku priešingi raiškos poliai: audringas, kupinas protesto ir intymus, jausmingas. Kompozicijos technika pagrįsta išsamiu įvairių epochų ir stilių muzikos pažinimu. J. Brahmsas buvo išstudijavęs F. Schuberto, L. van Beethoveno, J. Haydno, W. A. Mozarto, J. S. Bacho, G. F. Händelio, A. Vivaldi, D. Scarlatti, F. Couperino muziką, išmokęs meistriškos polifonijos, temų plėtojimo technikos. Kūrinių melodikai įtakos turėjo vokiečių, austrų, vengrų, slovakų, škotų muzikinis folkloras. Simfoniją J. Brahmsas suvokė kaip instrumentinę dramą, kurios 4 dalis vienija poetinė idėja. Instrumentinius koncertus traktavo kaip simfonijas su solo instrumentais. J. Brahmso koncertas smuikui ir orkestrui (1878) laikomas vienu geriausių šio žanro kūrinių pasaulio muzikoje.
Kūriniai
Kūriniai simfoniniam orkestrui: 4 simfonijos (1876, 1877, 1883, 1885), Variacijos J. Haydno tema (Variationen über ein Thema von J. Haydn 1873), Akademinė uvertiūra (Akademische Festouvertüre 1880), Tragiškoji uvertiūra (Tragische Festouvertüre 1881), Vengrų šokiai (Ungarische Tänze 1873), įvairiems instrumentams ir orkestrui: 2 koncertai fortepijonui ir orkestrui (1858, 1881), dvigubas koncertas smuikui ir violončelei (1887), chorui, solistams ir orkestrui: Vokiškasis requiem solistams, chorui ir orkestrui (Ein deutsches Requiem 1868), Rinaldas (Rinaldo 1868, kantata tenorui, vyrų chorui ir orkestrui pagal J. W. Goethe’s žodžius), Nenija chorui ir orkestrui (Nänie pagal F. Schillerio žodžius, 1881). Kameriniai kūriniai, tarp jų – 2 styginių sekstetai, 2 styginių kvintetai, 3 styginių kvartetai, kvintetas f‑moll, 3 fortepijoniniai kvartetai, 4 fortepijoniniai trio, 3 sonatos smuikui ir fortepijonui (1879, 1886, 1888), 2 sonatos violončelei ir fortepijonui (1865, 1886), apie 100 kūrinių fortepijonui, tarp jų – 3 sonatos (C‑dur, 1853; fis‑moll, 1852; f‑moll, 1854), variacijos R. Schumanno, G. F. Händelio, N. Paganini temomis, baladės, valsai, rapsodijos, kapričai, intermezzo, etiudai, fortepijonui 4 rankoms: valsai Meilės dainos (Liebeslieder 1874), Vengrų šokiai (Ungarische Tänze 1852–69), 2 fortepijonams: sonata f‑moll (1846), variacijos J. Haydno tema, vargonams: fugos, preliudai (ir choraliniai). Vokaliniai kūriniai: duetai, kvartetai, tarp jų – Čigonų dainos (Zigeunerlieder 1887), apie 200 romansų ir dainų, apie 100 įvairios sudėties chorų, liaudies dainų harmonizacijos.
L: W. Siegmund-Schultze J. Brahms Leipzig 1966; E. Careva Iogannes Brams Moskva 1986.
943