Locke John (Džonas Lòkas) 1632 08 29Wrington (Somerseto grafystė) 1704 10 28Oates (Esekso grafystė), anglų filosofas. Vienas svarbiausių Šviečiamojo amžiaus empirizmo atstovų. Rašė ir lotynų kalba.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1652–58 Oksfordo universitete studijavo logiką, klasikines kalbas, metafiziką, mediciną, domėjosi gamtotyra. Baigęs universitetą jame dėstė graikų kalbą, retoriką ir moralės filosofiją. Nuo 1667 atsisakė dėstytojo pareigų, dirbo lordo Shaftesbury namų gydytoju, vaikų auklėtoju ir sekretoriumi, kartu su juo dalyvavo politinėje veikloje. Dėl politinių priežasčių 1675–79 gyveno Prancūzijoje, 1683–88 – Olandijoje.
Pažinimo teorija
Svarbiausiame veikale Esė apie žmogaus intelektą (An Essay concerning Human Understanding 1690, lietuvių kalba 2000) vienas pirmųjų filosofijoje sistemiškai analizavo pažinimą, jo šaltinius ir ribas, sąmonės veiklą, suformulavo empirizmo principus. Taikė psichologinį genetinį metodą – tyrė sąvokų formas intelekte ir jų kilmę. Teigė, kad vaizdiniai ir sprendiniai kyla iš išorinio ir vidinio patyrimo. Išorinis patyrimas pirmesnis už vidinį, kurį intelektas įgyja kontempliuodamas savo veiksmus. Nepripažino įgimtų pažinimo elementų – protas esąs tuščia lenta (lot. tabula rasa), kurioje įrašomas patyrimas. Pažinimo šaltiniai yra pojūčiai, refleksija (konkrečių vidinių faktų potyris) ir vidinę patirtį teikianti savistaba.
Johno Lockeʼo portretas (dailininkas G. Knelleris, aliejus, 1697, Ermitažas Sankt Peterburge)
Idėjos samprata
Idėjomis vadino išorinius suvokimus, vidinius potyrius, jų atspindį abstrakcijose. Teigė, kad pažįstamos tik idėjos, ne daiktai. Idėjos yra paprastosios ir sudėtinės. Pirmosios kyla iš patyrimo, jas įgydamas intelektas yra pasyvus. Jungdamas paprastąsias idėjas intelektas sukuria sudėtines idėjas. Šios skirstomos į substancijų (paprastų idėjų substratai), modusų (substancijų savybės) ir santykių (substancijų ir modusų idėjų lyginimo rezultatai – priežastingumas, tapatumas ir kita) idėjas. J. Lockeʼas pripažino substancijos buvimą (ji gali būti kūniška, dvasinė, dieviška), bet neigė jos pažinumą – patyrimas susijęs tik su daiktų savybėmis. Patikimiausios yra refleksijos idėjos, jos tiesiogiai atspindi sielos būsenas.
Kokybių samprata
Skyrė pirmines (objektyvias) ir antrines (subjektyvias) kokybes. Daiktams būdingos tik pirminės kokybės – tįsumas, tankis, trukmė, forma, judėjimas ir kitos; jos egzistuoja nepriklausomai nuo suvokimo. Daiktus suvokiant juslėmis jie sukelia antrines (subjektyvias) kokybes – spalvas, kvapus, garsus, skonio pojūčius. Pirminės kokybės suvokiamos įvairiomis juslėmis, o antrinės yra tik vienos juslės objektas. Pažinimo teisingumo svarbiausiu kriterijumi laikė idėjų ir daiktų bei idėjų tarpusavio atitikimą.
Etika
Etikoje teigė, kad dorovės normos turi būti pagrįstos potraukių ir valios psichologija, dorovė turi remtis ne autoritetu, bet individo protu.
Pedagogika
Pedagogikoje reikalavo atsižvelgti į vaiko individualumą.
Politinė filosofija
Politinėje filosofijoje (Du traktatai apie valdžią / Two Treatises of Government 1690, antrasis traktatas lietuvių kalba Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą 1992) kūrė liberalizmo teoriją.
Suformulavo demokratijos ir liberalios konstitucinės valstybės, kuri remiasi tolerancija ir ją garantuojančių įstatymų sistema, principus. Teigė, kad valdžia turi garantuoti pilietinę būklę – laisvę vadovautis individualia valia atsižvelgiant į įstatymus. Politinė laisvė yra visuomenine sutartimi nustatytos įstatymų leidžiamosios valdžios pripažinimas ir atsisakymas paklusti tam tikrai valiai ar neteisėtiems individo laisvės ribojimams.
Kitaip nei T. Hobbesas, J. Lockeʼas žmonių prigimtinei būklei priskyrė ir prigimtinės teisės santvarką. J. Lockeʼo visuomeninės sutarties ir valdžios padalijimo (parlamentas – įstatymų leidėjas, monarchas – vykdytojas, teismas – trečioji valdžia) idėjas ir kitas socialinės filosofijos sąvokas perėmė ir plėtojo daugelis švietėjų, jomis rėmėsi kai kurių šalių konstitucijos, asmenybės laisvos raidos, lavinimo ir ugdymo programos.
Tolerancijos samprata
Laiškuose apie toleranciją (Epistola de Tolerantia, pirmasis 1689, lietuvių kalba 1998, antrasis 1690, trečiasis 1692, ketvirtasis išspausdintas 1706, nebaigtas) dėstė religinės ir politinės tolerancijos koncepciją, susijusią su politinės laisvės teorija.
Toleranciją suprato kaip prievartos nenaudojimą, aptarė leistinos valstybinės prievartos piliečių atžvilgiu ribas – prievarta leistina tada, kai tai būtina ginant kitų laisvę. Nagrinėjo netoleruotinus dalykus (visuomenei kenksmingos pažiūros, privilegijos, veikla, ateizmas ir kita), bažnyčios paskirtį, teigė religinį pakantumą, kritikavo cenzūrą.
Pripažindamas pozityvų krikščionybės vaidmenį žmonijos istorijoje teigė, kad tikėjimas turi paklusti protui.
Įtaka
J. Lockeʼo filosofinės idėjos turėjo įtakos G. Berkeley, D. Hume’ui, G. W. Leibnizui, Voltaire’ui, Ch. de Montesquieu, J.-J. Rousseau, I. Kantui ir kitiems.
Kiti veikalai
Kiti veikalai: Keletas minčių apie auklėjimą (Some Thoughts concerning Education 1693), Krikščionybės protingumas (The Reasonableness of Christianity 1695), Samprotavimas apie stebuklus (A Discourse of Miracles 1701), Gamtos filosofijos pradai (Elements of Natural Philosophy, išleista 1720).
L: J. W. Yolton John Locke and the Way of Ideas Oxford 1968; J. Dunn The Political Thought of John Locke Cambridge 1969; M. Ayers Locke: Epistemology and Ontology London–New York 1993; Locke Oxford 1998.
384