Joshua Reynolds

Reynolds Joshua (Džošua Renoldsas) 1723 07 16Plympton (Devono grafystė) 1792 02 23Londonas, anglų tapytojas, dailės teoretikas. Seras (1768). Vienas žymiausių 18 a. portretistų. 1740–43 privačiai mokėsi pas portretistą T. Hudsoną. 1768 su kitais įkūrė Karališkąją dailės akademiją Londone, iki 1790 buvo jos prezidentas, nuo 1784 karaliaus Jurgio III rūmų vyriausiasis dailininkas. Ankstyvojo laikotarpio kūrybai turėjo įtakos Rembrandto, A. van Dycko tapyba.

Kūryba

J. Reynoldso portretuose ryškėjo individualaus stiliaus bruožai: raiškūs potėpiai, pastozinis tapymo būdas (Gerbiamas kapitonas Johnas Hamiltonas 1746, Eliotų šeima 1747). 1749 išvyko į Menorcos salą, vėliau – į Romą (studijavo graikų, romėnų skulptūrą, italų tapybą), aplankė Florenciją, Boloniją, Veneciją. Susižavėjo Venecijos Renesanso dailininkų (Tiziano, Tintoretto, P. Veronese’s) kūryba, kuri turėjo įtakos jo tapybai (raiškus koloritas, šešėliavimas): Lordas Cathcartas (1754), Lordas Ludlow (1755), Georgiana, grafienė Spencer, ir jos duktė (1761), Nelly O’Brien (1762). Nuo 1753 gyveno Londone.

J. Reynolds. Misis Abington kaip „Mis Prue“ (aliejus, 1771, Britų meno Yale’io centras)

Nuo 1760 J. Reynoldso stilius tapo artimesnis klasicizmui, įtakos turėjo Bolonijos mokyklos 17 a. dailininkų kūriniai, domėjimasis archeologiniais (senovės Graikijos ir Romos) atradimais. Žymesni kūriniai: Kunigaikščio Marlborough šeima (1777), Ledi Caroline’a Scott kaip „Žiema“ (1778). 1781 aplankė Flandriją ir Olandiją, studijavo P. P. Rubenso kūrybą, kuri turėjo įtakos J. Reynoldso tapybos stiliui; paveikslų faktūra tapo įvairesnė (Devonšyro kunigaikšienė ir jos duktė 1786). Portretai psichologiški, portretuojamieji vaizduojami iškilmingomis elegantiškomis pozomis. Sukūrė istorinių (Ugolino 1773), mitologinių (Didonės mirtis 1781, Kūdikis Herkulis 1788), religinių (Šventoji šeima su kūdikiu šv. Jonu 1789) kompozicijų, peizažų (Temzė nuo Richmondo kalvos 1788).

1778 išleistas J. Reynoldso skaitytų paskaitų komplektas Paskaitos apie meną (Discourses on Art) buvo to laikotarpio vienas svarbiausių meno kritikos veikalų (vėliau dar ne kartą išleistas).