Stalin Josif (Josifas Stãlinas), tikr. Joseb Džiugašvili, Josif Džiugašvili (Josifas Džiugašvlis) 1878 12 18 (ar 1879 12 21)Gori 1953 03 05Maskva (palaidotas Maskvoje, 1953–61 Mauzoliejuje greta V. Lenino), SSRS valstybės ir partinis veikėjas. Sovietų Sąjungos generalisimas (1945).
Išsilavinimas
Batsiuvio ir valstietės sūnus. 1888–94 mokėsi Gori dvasinėje mokykloje, 1894–99 Tifliso (dabartinis Tbilisis) dvasinėje seminarijoje (pašalintas už dalyvavimą socialistiniame judėjime).
Revoliucinė veikla
Nuo 1901 profesionalus revoliucionierius: įstojęs į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (RSDDP) nelegaliai veikė Tiflise, Batumi, Baku. Rėmė V. Lenino revoliucinę strategiją ir taktiką. RSDDP suskilus priklausė bolševikams, kitaip RSDDP(b), dalyvavo idėjinėse ir politinėse kovose su menševikais ir anarchistais, bendradarbiavo socialdemokratų spaudoje. Per 1905–07 revoliuciją, siekdamas aprūpinti partiją lėšomis, Kaukaze surengė ginkluotų apiplėšimų (vadinamųjų ekspropriacijų). 7 kartus suimtas, kalintas, ištremtas, visus kartus, išskyrus paskutinį (1913–17), iš tremties pabėgo, dėl to įtarinėta, kad yra Ochrankos agentas ir provokatorius. 1912 RSDDP(b) Prahos konferencijoje kooptuotas (jam nedalyvaujant) į Centro komitetą (CK) ir CK Rusijos biurą. 1913 01 pradėjo vadintis Stalino slapyvardžiu (rusų kalba stal′ – plienas; iki tol dažniausiai naudojo slapyvardį Koba).
Josif Stalin
Po Vasario revoliucijos 1917 03 grįžo į Petrogradą, kooptuotas į RSDDP(b) CK biurą ir laikraščio Pravda redakcinę kolegiją. Laikėsi nuosaikaus požiūrio į Laikinąją vyriausybę ir bendradarbiavimą su menševikais, bet RSDDP VII konferencijoje (1917 04) parėmė V. Lenino kursą į socialistinę revoliuciją. 1917 10 išrinktas į CK politinį biurą, t. p. į Karinį revoliucinį centrą ir Petrogrado karinį revoliucinį komitetą (sudaryti ginkluotam sukilimui rengti).
Vyriausybės narys
Bolševikams užgrobus valdžią (Spalio perversmas) įėjo į pirmąją jų vyriausybę – 1917 11–1922 buvo tautybių reikalų liaudies komisaras, 1919 03–1922 04 dar vadovavo Valstybės kontrolės (nuo 1920 Darbininkų ir valstiečių inspekcijos) liaudies komisariatui. Per Rusijos pilietinį karą (1917–22) Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Revoliucinės karo tarybos narys, įvairuose frontuose vykdė Rusijos komunistų partijos (bolševikų), arba RKP(b), CK pavedimus. 1922 parengė vadinamąjį autonomizacijos planą – kitos bolševikų valdomos respublikos turėjo tapti RSFSR autonominėmis respublikomis (nors formaliai laimėjo V. Lenino vadinamosios federalizacijos planas, SSRS istorinė raida parodė, kad faktiškai labiau laikytasi J. Stalino plano).
Partijos ir valstybės vadovas
1922 04 išrinktas RKP(b) CK generaliniu sekretoriumi (juo buvo iki mirties), gana greitai sustiprino įtaką partijoje. Laiške suvažiavimui V. Leninas siūlė savo rankose neribotą valdžią sutelkusį J. Staliną pakeisti kitu, pakantesniu, lojalesniu, paslaugesniu, atidesniu partijos bičiuliams bei mažiau kaprizingu. Dėl V. Lenino ligos ir mirties, bolševikų vadovų santykių peripetijų į siūlymą neatsižvelgta. Dar V. Leninui esant gyvam J. Stalinas su G. Zinovjevu ir L. Kamenevu 1923 sudarė vadinamąjį triumviratą kovai su L. Trockiu – galimu V. Lenino įpėdiniu.
J. Stalinas (kairėje) ir N. Bucharinas (1930 11 21)
1923–24 įveikęs L. Trockio vadovaujamą vadinamąją kairiąją opoziciją J. Stalinas suartėjo su N. Bucharinu, A. Rykovu, M. Tomskiu, kartu įveikė G. Zinovjevo vadovaujamą vadinamąją Leningrado opoziciją, 1926–27 – vadinamąją jungtinę kairiąją (trockininkų ir zinovjevininkų) opoziciją – ši kova sutapo su diskusija dėl J. Stalino remiamos galimybės sukurti socializmą atskirai vienoje šalyje. Įveikęs kairiuosius J. Stalinas atsisakė anksčiau remtos Naujosios ekonominės politikos ir pradėjo kovą su N. Bucharino šalininkais (vadinamasis dešinysis nukrypimas). Politiškai įveikęs ir juos, nuo 1929 tapo vienvaldžiu SSRS diktatoriumi. J. Stalinui vadovaujant įvykdyta SSRS industrializacija, vadinamoji kultūrinė revoliucija ir prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, kuri pareikalavo daug aukų ir sukėlė badą.
Represijų organizatorius
1934 12 nužudžius (kai kurie teigia, kad J. Stalino nurodymu) S. Kirovą pradėtos represijos prieš buvusius opozicionierius (šalinimas iš partijos, suėmimai ir kita), kurios 1936–38 perėjo į masines represijas ir terorą ne tik prieš buvusius, galimus ar tariamus opozicionierius, bet ir prieš inteligentiją, dvasininkiją, valstietiją, vadinamuosius nacionalistus. Vyko plataus masto partijos, valstybės aparato, kariuomenės valymai (Didysis valymas), buvusių opozicijų veikėjų, buvusių ir esamų komunistų partijos narių, kariškių parodomieji teismai (politiniai procesai SSRS), daug žmonių atsidūrė lageriuose (iš viso 1937–38 suimta apie 1,5 mln. žmonių, iš jų 681 692 sušaudyta; kitais duomenimis, sušaudyta apie 750 000 žmonių, dar GULAG). Represijos ir teroras buvo vienas 20 a. 4 dešimtmetyje susiformavusio stalinistinio totalitarizmo bruožų (stalinizmas, totalitarizmas).
Stalininė ideologija ir asmens kultas
Dar 3 dešimtmetyje J. Stalinas pasireiškė kaip marksizmo-leninizmo sistemintojas ir kodifikuotojas, 20 a. komunizmo ideologijos stalinistinės versijos formuotojas (veikalai Apie leninizmo pagrindus / Ob osnovach leninizma 1924, Dėl leninizmo klausimų / K voprosam leninizma 1926). Inicijavo V. Lenino kultą taip sukurdamas prielaidas savo asmenybės kultui – nuo 4 dešimtmečio pasireiškė beribis J. Stalino garbinimas (apogėjų pasiekė po II pasaulinio karo). Su tuo susijęs SSKP ir apskritai 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės Rusijos istorijos falsifikavimas (J. Stalinui vadovaujant 1938 parengtas Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų), kitaip VKP(b), istorijos trumpasis kursas, 1947 – trumpa jo paties biografija).
Tarptautinė politika
Pašalinęs N. Buchariną J. Stalinas de facto vadovavo Komunistų internacionalui ir SSRS užsienio politikai. Formaliai prisidengdamas internacionalistinės ideologijos retorika J. Stalinas, anot S. S. Montefiore, kaip raudonasis caras vykdė tradicinę Rusijos carams būdingą imperialistinę politiką, įvairių šalių komunistų partijas laikė SSRS geopolitinės įtakos įrankiais.
Veikla per II pasaulinį karą ir po karo
J. Stalino vadovaujama SSRS 1939 08 23 pasirašė su Vokietija nepuolimo sutartį (Molotovo–Ribbentropo paktas), 1939 09 28 – draugystės ir sienų sutartį, prasidėjus II pasauliniam karui 1939 09 17 užpuolė Lenkiją, 1939 11 30 – Suomiją, 1940 06–08 okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes. 1941 06–1945 05 J. Stalinas vadovavo SSRS per karą su Vokietija (kai kurie istorikai mano, kad pats ruošėsi pulti Vokietiją, bet nespėjo): nuo 1941 05 ėjo Liaudies komisarų tarybos (nuo 1946 Ministrų taryba), nuo 1941 06 Valstybės gynimo komiteto pirmininko, nuo 1941 07 gynybos liaudies komisaro, nuo 1941 08 SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigas. Po karo toliau vadovavo SSRS. Jos kariuomenei užėmus daugelį Vidurio Rytų Europos šalių primetė joms sovietinio stalininio pavyzdžio komunizmą, paskatino kilti Šaltąjį karą.
Per karą ir po jo toliau vykdytos represijos: ištremtos kai kurios tautos, nemaža dalis SSRS aneksuotų šalių (t. p. ir Lietuvos) gyventojų, daug žmonių įkalinta (N. Verto duomenimis, J. Stalino valdymo metais represuota apie 32 mln. žmonių, kitų autorių teigimu – gerokai daugiau).
Veiklos vertinimas ir destalinizacija
Anot istoriko R. Service’o, J. Stalinas inicijavo masinį sistemingą žmonių žudymą ir yra viena liūdniausiai pagarsėjusių istorijos figūrų. Po J. Stalino mirties SSRS vadovu tapęs N. Chruščiovas 1956 SSKP XX suvažiavime pasmerkė jo asmenybės kultą, vykdytas represijas ir davė pradžią dalinei destalinizacijai. N. Chruščiovą pašalinus iš SSKP CK I sekretorių SSRS pradėjo ryškėti užslėptos restalinizacijos tendencijos. M. Gorbačiovo pertvarkos metais destalinizacija prisidėjo prie sovietinio komunizmo ir SSRS žlugimo. 20 a. pabaigoje Rusijos viešojoje erdvėje vyravo kritiškas požiūris į J. Staliną ir jo politiką, 21 a. pradžioje atsirado ryškių teigiamo vertinimo tendencijų.
L: S. S. Montefiore Stalino jaunystė Vilnius 2009, Stalinas: Raudonojo caro dvaras Vilnius 2011; R. Service Stalinas kn. 1 Vilnius 2012; V. Čalidze Pobeditel' kommunizma N′ju-Jork 1981; R. C. Tucker Stalin as Revolutionary: A Study in History and Personality. 1879–1929 New York 1988, Stalin in Power: The Revolution from Above. 1928–1941 New York 1990; R. Medvedev O Staline i stalinizme Moskva 1990; E. Van Ree The Political Thought of Joseph Stalin London 2002.
2099