Josip Tito (1944)
Tito Josip (Josipas Ttas), Broz-Tito, tikr. Josip Broz 1892 05 07Kumrovec (Kroatija) 1980 05 04Liubliana, Jugoslavijos valstybės veikėjas. Maršalas (1943).
Politinės veiklos pradžia
1910 įstojo į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Per I pasaulinį karą kariaudamas už Austriją-Vengriją kovėsi Galicijoje ir Bukovinoje, 1915 sužeistas pateko į Rusijos nelaisvę. Čia 1918 įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų), 1920 sugrįžęs į tėvynę – į Jugoslavijos komunistų partiją. 1928–34 kalintas. Nuo 1934 Jugoslavijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro narys. 1935–36 Maskvoje dirbo Komunistų internacionalo Balkanų sekretoriate.
Partijos ir valstybės vadovas
1937–52 Jugoslavijos komunistų partijos, 1952–66 – Jugoslavijos komunistų sąjungos Centro komiteto generalinis sekretorius, nuo 1966 – pirmininkas. 1941–44 vadovavo Jugoslavijos komunistų partijos organizuotai partizanų kariuomenei (Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijai), kuri kovojo ne tik su okupantais, bet ir su Jugoslavijos emigracinei vyriausybei pavaldžiais monarchistais četnikais. 1943–45 laikinąja šalies vyriausybe pasiskelbusio Jugoslavijos nacionalinio išsivadavimo komiteto pirmininkas. 1945–53 buvo vyriausybės vadovas, 1953–80 – Jugoslavijos prezidentas.
Josip Tito (1944)
Vidaus ir užsienio politika
Teigdamas, kad kiekviena valstybė turi teisę pati pasirinkti komunizmo kūrimo būdus (vadinamasis titoizmas) J. Tito sukūrė savitą vadinamąja socialistine savivalda pagrįstą valstybės ir ūkio administravimo sistemą. Slopino liberalias politines tendencijas ir tautinius prieštaravimus.
Vykdė nepriklausomą nuo SSRS užsienio politiką (Jugoslavijos komunistų partijos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) konfliktą iš dalies lėmė asmeniniai J. Tito ir J. Stalino nesutarimai). Aktyviai dalyvavo vadinamųjų neprisijungusių šalių judėjime, naudojosi Vakarų valstybių ekonomine ir karine parama.
-titoizmas