Kristeva Julia (Julija Krsteva) 1941 06 24Sofija, prancūzų rašytoja, lingvistė, psichoanalitikė. Bulgarė. Dr. (1974). Sofijoje studijavo prancūzų kalbą. Nuo 1965 gyvena Prancūzijoje. Sorbonos profesorė, dar dėsto Paryžiaus VII ir Niujorko Kolumbijos universitetuose, buvo įsitraukusi į Ph. Sollerso įkurtos grupės Tel Quel veiklą, lankė J. Lacano seminarus.
Julia Kristeva
Išgarsėjo kaip M. Bachtino teorijų interpretuotoja (veikalas Séméiotiké: Semanalizės tyrinėjimai / Séméiotiké: Recherches pour une sémanalyse 1969). Semanalizę, kaip reikšmės kritikos metodą, pritaikė veikale Romano tekstas: Diskursyvios transformacinės struktūros semiologija (Le Texte du roman: Approche sémiologique d’une structure discursive transformationnelle 1970). Semanalizės tyrimo objektas – kalbos materialumas, ne tik jos komunikacinė funkcija. Veikale Kalbos revoliucija: 19 amžiaus pabaigos avangardas, Lautréamont’as ir Mallarmé (La Révolution du langage poétique: L’avant-garde à la fin du 19e siècle, Lautréamont et Mallarmé 1974) išdėstė semiotikos (le sémiotique), kuri skiriama nuo tradicinės semiotikos (la sémiotique) ir nuo simboliškumo, teoriją.
Raiškos procesas gali būti analizuojamas dviem aspektais – kaip vadinamasis fenotekstas, t. y. komunikacijos kalba, arba lingvistinės analizės objektas, ir kaip vadinamasis genotekstas, kuris nėra lingvistinis objektas, nes tai yra procesas. Vadinamajame reikšminiame procese jie visada egzistuoja kartu. Semiotinis procesas siejasi su chora (Platono terminas), simbolinis procesas – su ženklais, sintaksės formavimu. Kiekvienas kalbamas tekstas yra dvilypis, priklauso ir semiotiniam chora, ir simboliniam procesui. Ši teorija grindžiama de Lautréamonto ir S. Mallarmé kūryba, poetinis tekstas analizuojamas lingvistikos ir psichoanalizės požiūriu, kuris taikomas ir esė rinkinyje Polilogas (Polylogue 1977). S. Freudo ir J. Lacano psichoanalize J. Kristeva rėmėsi tyrinėdama epochos psichinius, dorovinius, socialinius reiškinius (veikalai Siaubo galios: Esė apie šlykštėjimąsi / Pouvoirs de l’horreur: Essai sur l’abjection 1980, Meilės istorijos / Histoires de l’amour 1985, Juodoji saulė, depresija ir melancholija / Soleil noir, dépression et mélancolie 1987, Svetimi sau patiems / Étrangers à nous-mêmes 1988, Naujos psichinės ligos / Nouvelles maladies de l’âme 1993, trilogija Psichoanalizės galios ir ribos: Maišto prasmė ir beprasmybė / Pouvoirs et limites de la psychanalyse: Sens et non-sens de la révolte 1996, lietuvių kalba 2003, Vidinis maištas / La Révolte intime 1997, Neapykanta ir atleidimas / La Haine et le pardon 2005), literatūros kritikoje (knyga Jautrus laikas: Proustas ir literatūrinė patirtis / Le Temps sensible: Proust et l’expérience littéraire 1994), romanuose Samurajai (Les Samourais 1990), Senis ir vilkai (Le Vieil homme et les loups 1991), Apsėdimai (Possessions 1996, lietuvių kalba 1998), Žmogžudystė Bizantijoje (Meurtre à Byzance 2004). Dar parašė 3 kūrinių ciklą apie H. Arendt, M. Klein, S. G. Colette Moteriškasis genijus (Le Génie féminin 1999–2002).
1
510