Habermas Jürgen (Jurgenas Hãbermasas) 1929 06 18Düsseldorf, vokiečių filosofas. Socialinių mokslų teoretikas. Vienas svarbiausių Frankfurto mokyklos atstovų. Dr. (1954). Vokietijos mokslų ir literatūros akademijos narys (1983).
Išsilavinimas ir profesinė veikla
Studijavo Göttingeno (1949–50), Ciuricho (1950–51), Bonos (1951–54) universitete. 1961–64 dėstė Heidelbergo, 1964–94 – Frankfurto universitete; profesorius (1961). 1971–81 buvo M. Plancko instituto Starnberge (Bavarija) direktorius.
Tyrimų sritys ir idėjos
Tyrinėja pažinimo, mokslo ir kalbos filosofijos, socialinių mokslų problematiką. Ankstyvuosiuose veikaluose siekė atskleisti gamtos ir socialinių bei humanitarinių mokslų metodologinį skirtingumą. Teigė, kad skirtingus žinojimo tipus lemia techninių, praktinių ir emancipacinių interesų skirtumas. Vėlesniuose veikaluose nagrinėjo bendrąją racionalumo teoriją, pagrindžiančią lygaus ir nevaržomo dalyvavimo viešajame diskurse galimybę.
Racionalumo samprata
Racionalumas, t. y. logiškas ir analitiškas mąstymas, nėra tik gebėjimas apskaičiuoti, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą, tai tarpusavio supratimo siekiantis komunikatyvus veiksmas – socialinis reiškinys, kurį įgalina komunikatyvi kompetencija. Kalbos vartojimas reiškia dalyvavimą idealioje kalbėjimo situacijoje, kurioje piliečiai, remdamiesi vien racionalumo kriterijais, sugeba ginti savo dorovinius ir politinius teiginius. Visuomenės būvį lemia du racionalumo tipai – tikslinis, arba kognityvinis instrumentinis, įgalinantis sąveiką su gamtiniu pasauliu, ir komunikatyvusis, lemiantis sutarimo siekiantį žmogiškąjį bendrabūvį. Modernųjį pasaulį užvaldo tikslinis racionalumas, pavojingai užgoždamas komunikatyvią elgseną, todėl būtina plėtoti vadinamąją svarstymų demokratiją. Joje valstybės institucijas, įstatymus lemtų viešai ir racionaliai apsvarstyti bei pagrįsti savanorišku sutarimu piliečių sprendimai.
Jürgen Habermas
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Teorija ir praktika (Theorie und Praxis 1963), Pažinimas ir interesas (Erkenntnis und Interesse 1968), Apie socialinių mokslų logiką (Zur Logik der Sozialwissenschaften 1970), Komunikatyvios veiklos teorija (Theorie des kommunikativen Handelns 1981), Modernybės filosofinis diskursas (Der Philosophische Diskurs der Moderne 1985, lietuvių kalba 2002), Faktai ir vertybės (Faktizität und Geltung 1992), Kito įtraukimas (Die Einbeziehung des Anderen 1996), Nuo jausminio įspūdžio iki simbolinės išraiškos (Vom sinnlichen Eindruck zum symbolischen Ausdruck 1997), Postnacionalinė santvarka (Die postnationale Konstellation 1998), Tiesa ir pateisinimas (Wahrheit und Rechtfertigung 1999), Pokyčių metas (Zeit der Übergänge 2001), Žmogaus prigimties ateitis (Die Zukunft der menschlichen Natur 2001), Komunikatyvi veikla ir ištranscendentalizuotas protas (Kommunikatives Handeln und detranszendentalisierte Vernunft 2001), Susiskaldę Vakarai (Der gespaltene Westen 2004), Tarp natūralizmo ir religijos (Zwischen Naturalismus und Religion 2005), Po technokratijos (Im Sog der Technokratie 2013), Taip pat filosofijos istorija (Auch eine Geschichte der Philosophie 2 t. 2019).
866