Karl Löwith

Löwith Karl (Karlas Lvitas) 1897 01 09Miunchenas 1973 05 26Heidelberg, vokiečių filosofas. E. Husserlio ir M. Heideggerio mokinys. Rašė ir anglų kalba. Dr. (1923). Nuo 1917 studijavo filosofiją Freiburgo universitete. Nuo 1933 gyveno emigracijoje Italijoje, 1936–41 – Japonijoje (dėstė Tohoku imperatoriškajame universitete, Sendai), 1941–52 – Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1941–52 dėstė Hartfordo teologijos seminarijoje, nuo 1949 dirbo universitetinėje Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke. Grįžęs į Vokietiją 1952–64 dėstė Heidelbergo universitete; profesorius (1952).

Tyrimų sritys ir idėjos

K. Löwitho filosofijai turėjo įtakos fenomenologija, filosofinė antropologija, egzistencinė filosofija. Daugiausia tyrinėjo egzistencines ir istorijos problemas.

Filosofijos svarbiausia sąvoka laikė gyvenimą. Teigė, kad šiuolaikinis žmogus, besidomintis tik žmogiškomis (vidinėmis ir istorinėmis) problemomis, prarado gamtos, transcendencijos, kosminio laiko, reiškinių natūralių ryšių patirtį ir įgijo benamiškumo pojūtį. Pasaulis turi būti suvokiamas kaip absoliutas – gamtinė, kosminė ir socialinė visuma, o žmogus – kaip šios visumos dalis. Istorijos filosofiją traktavo kaip žydų ir krikščionių tikėjimo išganymu sekuliarizuotą teologiją. Nagrinėjo tikėjimo ir mąstymo santykio istoriją.

Veikalai

Svarbiausi veikalai: Individas bičiulio vaidmenyje (Das Individuum in der Rolle des Mitmenschen 1928), Kierkegaard’as ir Nietzsche (Kierkegaard und Nietzsche 1933), Jacob Burckhardt (1936), Nuo Hegelio iki Nietzsches (Von Hegel zu Nietzsche 1941), Prasmė istorijoje: Istorijos filosofijos teologinės implikacijos (Meaning in History: The Theological Implications of the Philosophy of History 1949), Pasaulio istorija ir išganymas (Weltgeschichte und Heilsgeschehen 1953), Heidegger (1953, papildytas leidimas 1960), Žinojimas, tikėjimas, skepticizmas (Wissen, Glaube, Skepsis 1956), Krikščioniškos tradicijos kritika (Zur Kritik der christlichen Überlieferung 1966), Dievas, žmogus ir pasaulis metafizikoje nuo Descartes’o iki Nietzsche’s (Gott, Mensch und Welt in der Metaphysik von Descartes bis zu Nietzsche 1967), Paul Valéry (1971).