Kãrolis XIV Jõnas (Karl XIV Johann), tikr. Jean-Baptiste Jules Bernadotte 1763 01 26Pau (Atlanto Pirėnų departamentas) 1844 03 08Stokholmas, Švedijos ir Norvegijos karalius (1818–44). Bernadotų dinastijos pradininkas. Prancūzijos maršalas (1804). Pontecorvo kunigaikštis (1806–10). Advokato sūnus. Nuo 1780 tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, 1794 tapo brigados generolu. 1798 ambasadorius Vienoje, 1799 karo ministras. Dalyvavo Austerlitzo mūšyje (1805), karuose su Prūsija (1806–07) ir Austrija (1809). Buvo laikomas Napoleono I varžovu, po Wagramo mūšio (1809) įtartas dalyvavęs sąmoksle, pateko į nemalonę. 1810 Švedijos Riksdago išrinktas sosto įpėdiniu (pagarsėjo Švedijoje gailestingu elgesiu su švedų belaisviais Vokietijoje; be to, manyta, kad Karolį XIV Joną remia Napoleonas I). Karolio XIII įsūnytas, iš karto pradėjo valdyti kaip regentas.
Karolis XIV Jonas (aliejus, 1811, dailininkas François Pascalis Simonas Gérardʼas, Švedijos karališkosios kolekcijos departamentas Stokholme)
Pakeitė Švedijos užsienio politikos pagrindinę kryptį: vietoj sąjungos su Prancūzija prieš Rusiją siekdamas atgauti Suomiją sudarė sąjungą su Rusija (1812) ir Didžiąja Britanija bei Prūsija (1813) prieš Prancūziją ir Daniją siekdamas Norvegijos. Per 1813–14 kampaniją vadovavo antiprancūziškosios koalicijos šiaurės armijai; privertė Daniją sudaryti Kylio taiką. 1814 06 įžengė į Norvegiją ir primetė jai uniją su Švedija. 1818 užėmė abiejų valstybių sostus. Buvo linkęs į konservatyvų absoliutizmą, persekiojo liberalią opoziciją ir jos spaudą. Pradėjo taikios Švedijos užsienio politikos laikotarpį, siekė išsaugoti gerus santykius su Rusija (per 1830–1831 sukilimą konfiskavo sukilimui pritariančią spaudą) ir Didžiąja Britanija. Tapo liuteronu, bet švediškai taip ir neišmoko. Po mirties ant Karolio XIV Jono kūno buvo rasta veikiausiai per Prancūzijos revoliuciją daryta tatuiruotė Mort aux rois! (Mirtis karaliams!).