Katùlas, Cattullus, Gãjus Valèrijus Katùlas (Gaius Valerius Catullus) apie 84 pr. Kr. 54 pr. Kr., romėnų poetas. Vienas žymiausių antikos poetų. Kilęs iš Veronos. 18 m. atvyko į Romą ir įsitraukė į neoterikų būrelį. Išliko 116 eilėraščių rinkinys, jame išskiriami 3 skyriai. Pirmąjį sudaro trumpi įvairiais metrais (daugiausia jambais) parašyti eilėraščiai, antrąjį – ilgesni, daugiausia hegzametru ar eleginiu distichu sukurti epitalamijai vestuvių proga, epilijai apie Kibelės kultui atsidavusį jaunuolį, apie Pelėjo ir Tetidės vestuves, apie Berenikės kasą (sekimas Kalimachu), rauda dėl brolio mirties, elegijos elementų turintis laiškas draugui, kuriame sielvartas dėl brolio mirties derinamas su meilės motyvu, trečiąjį – eleginiu distichu parašyti trumpi eilėraščiai. Trumpuose eilėraščiuose atsispindi nuoširdūs jausmai išvydus seną laivą, grįžus į išsiilgtą savo dvarą, vertinant kitų kūrybą, aplankius brolio kapą tolimame krašte, sustabdžius kelionės ar gyvenimo džiaugsmo kupinas akimirkas, jaučiant tvirtybės teikiančią draugystę ar skausmą dėl draugų išdavystės. Meilės eilėraščiuose Katulas reiškia ir erotiką, ir pagarbą ar švelnų prieraišumą mylimajai, t. p. begalinį sielvartą dėl jos neištikimybės. Daug trumpų eilėraščių – satyriniai, dažniausiai juose vyrauja sarkazmas ir piktas tyčiojimasis; dėl to Katulas vadinamas ir satyriniu poetu. Lyriniai ir satyriniai kūriniai nesudaro ciklų, jie pagal romėnų poezijos rinkiniams būdingą įvairovės (variatio) principą išmėtyti pirmojoje ir trečiojoje rinkinio dalyse. Katulo kūryba turėjo įtakos romėnų, vėliau ir Europos literatūrai.
R: Lyrika Vilnius 1969.
273