Knùtas Didỹsis (dan. Knud den Store, angl. Canute the Great, norv. Knut den Mektige) apie 997 1035 11 12Shaftesbury (Anglija), Anglijos (1016–35), Danijos (Knùtas II, 1019–35) ir Norvegijos (1028–35) karalius. Skjoldungų dinastijos. Danijos karaliaus Sveno I Šakiabarzdžio sūnus, Haroldo I Kiškio Kojos tėvas. 1013–14 dalyvavo tėvo žygyje į Angliją. Po jo mirties grįžo į Daniją, kurios karaliumi tapo Knuto brolis Haraldas II. 1015 Knutas vėl puolė Angliją, po 1016 10 pergalės prie Ashingtono ją pasidalijo sutartimi (Knutui atiteko šiaurinė ir rytinė dalys) su Edmundu II Geležinšoniu. Šiam netrukus neaiškiomis aplinkybėmis mirus, užvaldė visą Angliją. Išmokėjęs laivynui Danų pinigus 1018 grąžino jį į Daniją, o pats liko Anglijoje. Knuto Didžiojo valdymas jo paties anksčiau nuniokotai šaliai buvo taikios plėtotės ir stabilumo laikotarpis. Jis skatino prekybą (anglų pirkliams tapo prieinama Baltija), daug aukojo Bažnyčiai ir vienuolynams. Po brolio mirties 1018 užėmė ir Danijos sostą, 1028 užvaldė Norvegiją (to siekė nuo 1020, vietininku iš pradžių paskyrė jarlą Håkoną Erikssoną, 1029 – sūnų Sveną ir jo motiną).
Knutas Didysis (apačioje dešinėje) ir jo žmona Aelfgifu (kitaip, Ema Normandietė; kairėje) dovanoja kryžių Winchesterio naujosios katedros altoriui (rankraščio Liber Vitae, 1031, iliuminacija; Britų biblioteka)
1027 kaip piligrimas nukeliavo į Romą; dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Konrado II karūnavime, sutarė ištekinti dukrą už imperatoriaus sūnaus; buvo patvirtinta Danijos teisė į Pietų Jutlandiją, anglų pirkliai atleisti nuo muitų. Dar prieš mirtį 1035 Knutas Didysis prarado Norvegiją; 1042 jo iš kelių šalių sukurta valstybė suiro.