Kònradas II (Konrad II) apie 990 1039 06 04Utrecht, Šventosios Romos imperijos imperatorius (1027–39), Vokietijos (1024–39), Italijos (1026–39), Burgundijos (1032–39) karalius. Salijų dinastijos pradininkas. Henriko III tėvas. Išrinktas kaip Karolingų palikuonis (imperatoriaus Otono I dukters proprovaikaitis); tik skelbėsi toks esąs. Valdžią stiprino remdamasis žemutiniu bajorų sluoksniu – ministerialais. Išmirusių kunigaikščių šeimų turtus perduodavo sūnui Henrikui (nuo 1046 Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas III), taip stiprindamas jo įtaką. Du kartus (1026–27 ir 1036–1038) malšino sukilimus Italijoje. Sudaręs sąjungą su Kijevo Rusia 1028 Lenkijoje sėkmingai kariavo su Boleslovo I Narsiojo sūnumi Meška II Lambertu, privertė jį atsisakyti karaliaus titulo ir tapti Šventosios Romos imperijos vasalu. Tais pačiais metais privertė imperijos kunigaikščių susirinkimą paskelbti Vokietijos karaliumi Henriką, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu Konrado II patarėju, po jo mirties paveldėjo valdžią.
Konradas II (sėdi soste) ir kiti Salijų dinastijos valdovai (12 a., miniatiūra, Berlyno valstybinė biblioteka)
1412