Stanislavskij Konstantin (rus. Константин Станиславский; Konstantinas Stanislãvskis), iki 1885 Aleksejev 1863 01 17Maskva 1938 08 07Maskva, rusų teatro aktorius, režisierius, pedagogas, teatro teoretikas.
Išsilavinimas ir veikla
1877–88 vaidino savo tėvų pirklio, pramoninko ir mecenato Sergejaus ir Jelizavetos Aleksejevų namų teatre (vadinamasis Aleksejevo būrelis) statytuose vodeviliuose, operetėse. Nuo 1881 dirbo šeimos gamybos ir prekybos įmonėje, 1894–1917 jos direktorius. 1888 su kitais Maskvoje įsteigė Meno ir literatūros draugiją, prie jos – aktorių mėgėjų trupę; režisavo šios trupės spektaklius, juose vaidino, nuo 1891 buvo jos vadovas (L. Tolstojaus Švietimo vaisiai 1891, vaidino Zvezdincevą). 1898 su režisieriumi V. Nemirovičiumi‑Dančenko įsteigė Maskvos dailės teatrą, iki 1928 jame vaidino, iki 1938 režisavo, buvo meno vadovas, 1906 ir 1922–24 vadovavo šio teatro gastrolėms Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1912 su režisieriumi L. Suleržickiu įkūrė Maskvos dailės teatro Pirmąją studiją, 1918 – Didžiojo teatro Operos studiją (1928–41 K. Stanislavskio operos teatras; iki 1938 jos vadovas), 1935 – Operos ir dramos studiją (abi Maskvoje).
Konstantin Stanislavskij
Kūryba
K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus‑Dančenkos režisuotuose spektakliuose pagal A. Čechovo (Žuvėdra 1898, vaidino Trigoriną, Dėdė Vania 1899, vaidino Astrovą, Trys seserys 1901, vaidino Veršininą, Vyšnių sodas 1904, vaidino Gajevą) ir M. Gorkio (Miesčionys, režisavo K. Stanislavskis, Dugne, vaidino Satiną, abu 1902) pjeses susiklostė personažo psichologinius ypatumus subtiliai perteikiančio aktoriaus naujas tipas, pjesių potekstėms, pauzėms atskleisti taikytos naujoviškos režisūros, aktorystės, scenografijos priemonės.
K. Stanislavskij. Spektaklio A. Čechovo Žuvėdra scena (režisavo su V. Nemirovičiumi-Dančenko, 1898, dailininkas Viktoras Simovas; Maskvos dailės teatras)
Kiti svarbesni K. Stanislavskio režisuoti spektakliai: A. Gribojedovo Vargas dėl proto (1906, vaidino Famusovą), N. Gogolio Revizorius (1908, abu su V. Nemirovičiumi‑Dančenko, 1921 režisavo K. Stanislavskis), H. Ibseno Brandas (1906), K. Hamsuno Gyvenimo žaidimas, L. Andrejevo Žmogaus gyvenimas (abu 1907), M. Maeterlincko Žydroji paukštė (1908), I. Turgenevo Mėnuo kaime (1909, vaidino Rakitiną), A. Ostrovskio Karštoji širdis (1926), P.‑A. de Beaumarchais Beprotiška diena, arba Figaro vedybos (1927). Vaidyba plataus diapazono, tikroviška, įtaigi, plastiška, būdinga meistriškas persikūnijimas, taupiomis priemonėmis perteiktos sudėtingos herojų dvasinės būsenos.
Pastatė P. Čaikovskio, N. Rimskio‑Korsakovo, M. Musorgskio ir kitų kompozitorių operų (jos turėjo didelę įtaką operos spektaklių režisūrai), davė pradžią sceniniam ansambliškumui muzikiniame spektaklyje.
Reikšmė
K. Stanislavskis pirmasis Rusijos teatre įtvirtino režisūrinio teatro principus (visų spektaklio elementų vienovė, vaidybos ansambliškumas, mizanscenų psichologinis pagrįstumas, režisierius kaip pagrindinis meninis scenos vadovas). Spektakliuose siekė sukurti poetinę atmosferą, perteikti kiekvieno epizodo nuotaiką, išryškinti personažų dvasinį gyvenimą, ugdyti aktorių kolektyvo etiką. Sukūrė sceninės kūrybos, aktoriaus meistriškumo teoriją ir metodologiją (Stanislavskio sistema). Svarbiausi teatro teorijos veikalai: Mano meninis gyvenimas (Moja žizn′ v iskusstve 1924 21926, lietuviškai 1951), Aktoriaus saviruoša (Rabota aktjora nad soboj 1938, lietuviškai 1940 21947), Vaidmens rengimas (Rabota aktjora nad rol′ju 1957). K. Stanislavskio kūryba turėjo didelę įtaką 20 a. Rusijos ir pasaulio teatro raidai.
K. Stanislavskij. Astrovo vaidmuo (A. Čechovo Dėdė Vania 1899, režisierius K. Stanislavskis, dailininkas Viktoras Simovas; Sonia – M. Lilina; Maskvos dailės teatras)
R: Etika Vilnius 1955; K. Stanislavskio pokalbiai Didžiojo teatro studijoje 1918–1922 metais Vilnius 1957; Sobranie sočinenij v vosmi tomach Moskva 1954–61; Režissjorskie ėkzempljary K. S. Stanislavskogo: 1898–1930 6 t. Moskva 1980–88; Sobranie sočinenij v devjati tomach Moskva 1988–98. L: I. Vinogradskaja Žizn′ i tvorčestvo K. S. Stanislavskogo 4 t. Moskva 1971–76; E. Poljakova Stanislavskij Moskva 1977; J. Benedetti Stanislavski New York 1988; Sh. M. Carnicke Stanislavsky in focus Amsterdam 1998.
1706