kristològija (gr. Christos – Kristus + logos – mokslas), dogmatikos pagrindinė disciplina, nagrinėjanti Jėzaus Kristaus asmenį, misiją ir likimą nuo Dievo Karalystės skelbimo pradžios iki nukryžiavimo, prisikėlimo, žengimo į dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimo ir sugrįžimo laikų pabaigoje (gr. eschaton). Apie Jėzų Kristų kalbama atsižvelgiant į išganomąjį poveikį žmonijai. NT tema – Jėzus Kristus kaip eschatologinis Dievo išganymo nešėjas, ST pažadų išsipildymas, vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, įsikūnijęs amžinasis amžinojo Tėvo Žodis. NT pagrindas – istorinis Jėzus, skelbęs Dievo karalystę, atmestas ir nukryžiuotas, tapatinamas su prisikėlusiu, išaukštintu ir sugrįžtančiu teisti Viešpačiu. Apaštalas Paulius išplėtojo kristologiją remdamasis Jėzaus Kristaus nukryžiavimu ir prisikėlimu. Sinoptinėse evangelijose kristologija atskleista nuo istorinio Jėzaus, vėliau vaizduojamas dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių jo asmuo, misija, žvelgiama į jo kančią ir prisikėlimą. Evangelijoje pagal Joną įsikūnijusio Žodžio istorija yra apreiškimas jo garbės per kančią, nužeminimą ir išaukštinimą. Šiuos NT mokymus apie Jėzų Kristų perėmė vėlesnė teologija. Kristologijos terminas pirmą kartą pavartotas B. Meissnerio veikale Šventoji kristologija (Christologia sacra 1624), nors kristologijos esmė buvo suvokta ankstyvojoje Bažnyčioje, siekiant atskirti theologhia (gili Jėzaus vienybė su Tėvu amžinajame tarptrejybiniame kilime ir gimimas iš Švč. Mergelės Marijos laike) ir oikonomia (išganantis triasmenio Dievo veikimas Jėzaus asmenyje ir misijoje). 1–7 a. kristologija ypač suklestėjo. Trejybinės kristologinės dogmos, tapusios norma visai Bažnyčiai, kilo iš teol. svarstymų ir Bažnyčios visuotinių susirinkimų nutarimų. Nuo Origeno traktato Apie pradus (De principiis apie 220–230) apie kristologiją buvo kalbama abstrakčios trejybinės ir įsikūnijimo teologijos kontekstuose. Vakarų Bažnyčioje, remiantis Anzelmo Kenterberiečio atsilyginimo teorija, išskiriama kristologija (mokymas apie Jėzaus Kristaus asmenį) ir soteriologija (mokymas apie Jėzaus veikimą; protestantizme – tarnystę). Bažnyčios magisteriume kristologinės dogmos yra krikščioniškojo mokymo pagrindas ir pagrindinis kriterijus. Kristologinis Credo (Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas) yra pagrindinis ir ilgiausias. Ekumeniniame dialoge iš esmės vyrauja kristologinis sutarimas, nors tai ir nepanaikina skirtingų kristologinių akcentų; protestantizme pabrėžiama soteriologija. Daugelyje protestantų manualų kristologinės tiesos išdėstytos prieš mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę.
Šiuolaikinė kristologija remiasi antropologine problematika, Biblija (pirmine NT bendruomenės patirtimi, kad Jėzus Nazarietis yra Mesijas, Kristus, Dievo pažadėtas žmonijai, Bažnyčios Viešpats) ir siekia kūrybingai perimti kristologines dogmas. Bažnyčios susirinkimuose priimtas mokymas apie kristiologiją į naujus kontekstus įtraukė Biblijos mokymą, todėl teigiama, kad kristologinės dogmos turi padėti vis giliau pažinti Kristaus slėpinį. Kristiologija bando atskleisti ontologiniame, istoriniame ir visuotiniame tikrovės sampratų kontekstuose. Soteriologijos kontekste kristiologija atskleidžia, kad asmeninė bendrystė su Jėzumi Kristumi jį tikint ir sekant juo išpildo žmogaus galutinio išganymo siekį – Jėzaus gyvenimas ir mirtis yra vienintelis kelias pas Tėvą.
L: K. Rahner Ich glaube an Jesus Christus Zürich 1968; W. Pannenberg Grundzüge der Christologie Gütersloh 31969; G. Maioli Cristologia: Proposta sistematica Milano 1989; K. H. Ohlig Christologie vol. 1 Des origines à l’Antiquité tardive, vol. 2 Du Moyen Âge à l’époque contemporaine Paris 1996; R. E. Brown An Introduction to New Testament Christology New York 1997.
117