Kieślowski Krzysztof (Kšyštofas Kesliòvskis) 1941 06 27Varšuva 1996 03 13Varšuva, lenkų kino režisierius, scenaristas. 1962 baigė Varšuvos teatro technikos licėjų, 1969 – Aukštąją teatro ir kino mokyklą Lodzėje. Nuo 1968 dirbo Varšuvos dokumentinių filmų studijoje, Lenkijos televizijoje. Nuo 1974 kino susivienijimo Tor Varšuvoje narys. Dėstė režisūrą ir scenarijaus rašymą Lenkijoje (1979–82, 1994), Vokietijoje (1984), Suomijoje (1988), Šveicarijoje (1985, 1988, 1992), Nyderlanduose (1995).
Sukūrė vaidybinių, dokumentinių kino ir televizijos filmų, jiems būdinga sudėtinga filosofinė problematika, psichologizmas, savitas stilius, muzikos ir vaizdo darna, vaidybiniams – ir geras aktorių ansamblis. Dokumentiniuose filmuose (Darbininkai’ 71: Nieko apie mus be mūsų / Robotnicy’ 71: Nic o nas bez nas 1972, Mūrininkas / Murarz 1973, Lenkijoje leistas rodyti 1981, Pirmoji meilė / Pierwsza miłość 1974, Biografija / Życiorys 1975, Ligoninė / Szpital 1976, Naktinio portjė požiūriu / Z punktu widzenia nocnego portiera 1977, Septynios skirtingo amžiaus moterys / Siediem kobiet w różnym wieku 1978, Kalbančios galvos / Gadające głowy 1980) K. Kieślowskis pasireiškė kaip akylas visuomenės stebėtojas, rodė oficiozinio dokumentinio kino neatspindimą tikrovę ir jos konfliktus, atskleidė kritines visuomenės nuotaikas, propagandos, valdžios manipuliacijas, sudėtingus paprastų žmonių likimus.
Krzysztof Kieślowski
Vaidybiniuose filmuose (Personalas / Personel 1975, Kino mėgėjas / Amator 1979, Berlyno kino festivalio prizas 1980, Atsitiktinumas / Przypadek 1981, Lenkijoje leistas rodyti 1987, Be pabaigos / Bez końca 1985) nagrinėjo istorinių permainų poveikio individualiam pasirinkimui, atsakomybės problemas. Televizijos filmų cikle Dekalogas (1988, Venecijos kino festivalio prizas 1989; tais pačiais metais sukūrė 5 ir 6 dalių kino versijas: Trumpas filmas apie žudymą / Krótki film o zabijaniu, Feliksas, Kanų kino festivalio prizai, Trumpas filmas apie meilę / Krótki film o miłości) Dievo įsakymų moralines kolizijas perkėlė į dabartį. Po šio ciklo K. Kieślowskio kūryboje sustiprėjo metafiziniai žmogaus likimo ir moralinio pasirinkimo svarstymai. Filme Dvigubas Veronikos gyvenimas (Podwójne życie Weroniki 1991, Kanų kino festivalio prizai), trilogijoje Trys spalvos: Mėlyna. Balta. Raudona (Trzy kolory: Niebieski. Biały. Czerwony 1993–94, filmas Mėlyna apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu 1993, filmas Balta – Berlyno kino festivalio prizu 1994) filosofinės parabolės forma nagrinėjamos žmogaus tapatybės, gyvenimo prasmės problemos.
Parašė (nuo 1985 su K. Piesiewicziumi) daugelio savo filmų scenarijus. Pagal K. Kieślowskio scenarijų sukurtas filmas Didelis žvėris (2000, režisierius J. Stuhras), K. Kieślowskio ir K. Piesiewicziaus sumanytos filmų trilogijos Rojus, Skaistykla, Pragaras filmas Rojus (2002, režisierius T. Tykweris; Lietuvoje rodytas pavadinimu Dangus). Apie K. Kieślowskį sukurtas televizijos dokumentinis filmas Krzysztofas Kieślowskis: I’m So-So (1995, režisierius K. Wierzbickis).
L: Krzysztof Kieślowski o sobie: Autobiografia Kraków 1997; S. Zawiśliński Kieślowski: Ważne, żeby iść… Izabelin 2005.
1322