Kvebèkas (angl. Quebec, pranc. Québec), provincija Kanados rytuose.
Pietuose ribojasi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Apima Magdalenos ir Anticosti salas; iš vakarų prieina Jameso įlanka ir Hudsono įlanka, iš rytų – Šventojo Lauryno įlanka, iš šiaurės – Hudsono sąsiauris ir Ungavos įlanka.
Kvebeko provincijos pietinės dalies kraštovaizdis; Saint‑Germaino parapija (savivaldybė) Šventojo Lauryno upės estuarijos dešiniajame krante
Plotas 1 542 056 km2 (didžiausia Kanados provincija). 8,70 mln. gyventojų (2022). 2021 gyventojų surašymo duomenimis, 74,8 % Kvebeko gyventojų gimtoji kalba – prancūzų (kanadiečiai prancūzai).
Centras – Kvebekas (557 400 gyventojų, 2022; metropolinėje teritorijoje 848 800 gyventojų). Didžiausias miestas – Montréalis (metropolinėje teritorijoje 4,38 mln. gyventojų, 2022).
Didžioji Kvebeko dalis yra Labradoro pusiasalyje. Pietuose ir pietryčiuose – Apalačų kalnų dalis (Notre Dame’o kalnai, Shickshocko masyvas), viduryje – Šventojo Lauryno upės slėnio žemuma.
Klimatas Kvebeko šiaurėje arktinis ir subarktinis, Kvebeko pietuose – vidutinių platumų žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje nuo –19 °C iki –28 °C, pietuose nuo –6 °C iki –15 °C, liepos atitinkamai 11–17 °C ir 15–26 °C. Per metus iškrinta nuo 500 mm (šiaurėje) iki 900–1200 mm (pietuose) kritulių.
Didžiausia yra Šventojo Lauryno upė, ji jungia Didžiuosius ežerus su Atlanto vandenynu (Šventojo Lauryno vandens kelio dalis). Svarbiausi jos intakai – Otava, Saint‑Maurice’as ir Saguenay. Didžiausi ežerai – Mistassini ežeras, Clearwaterio ežeras (Eau‑Claire’o), Saint‑Jeano ir Biennville’io, tvenkiniai – Caniapiscau tvenkinys ir Manicouagano.
Dirvožemiai daugiausia jauražemiai, Kvebeko šiaurėje – kalkžemiai ir rudžemiai, prie Jameso įlankos – durpžemiai, vietomis įšalę. Kvebeko šiaurėje – daugiametis įšalas ir tundra, pietuose pereinanti į taigą.
Auga daugiausia spygliuočiai – balzaminiai kėniai, juodosios ir baltosios eglės, iš lapuočių – cukriniai klevai, beržai, ąžuolai. 27 nacionaliniai parkai.
Daugiausia naudingųjų iškasenų yra Kanados skyde ir Apalačų kalnų pietryčiuose. Kasama geležies (Šventojo Lauryno įlankos šiaurinėje pakrantėje), nikelio (Raglano telkinyje), aukso ir vario (Abitibi regione), kobalto ir nikelio (netoli Ungavos įlankos), cinko, polimetalų rūdos, sidabras. Asbesto gavyba 2011 nutraukta (Asbestos).
Kvebekas užima I vietą tarp Kanados provincijų pagal aliuminio (aliuminis lydomas Arvidoje, Baie‑Comeau, Laterrière, Grande‑Baie, Almoje, Bécancoure) ir elektros energijos (provincijoje pagaminama apie trečdalis Kanados elektros energijos; apie 95 % pagamina hidroelektrinės) gamybą.
Prie La Grande’o upės yra didžiausias Kanadoje La Grande’o keturių hidroelektrinių kompleksas. Laivų statyba, branduolinių reaktorių, lėktuvų, geležinkelio riedmenų, mašinų, elektros prietaisų gamyba, chemijos ir naftos chemijos, kosminių įrenginių, medienos apdirbimo, elektrotechnikos, plaušienos ir popieriaus, tekstilės, siuvimo, kailių, odos ir avalynės, maisto (malimo, alaus, klevų sirupo) pramonė. Apie 2/3 pramonės įmonių sutelkta Montréalyje, kiti pramonės didžiausi centrai – Mauricie‑Bois‑Francas ir Chaudières‑Appalaches’as.
Dirbamoji žemė užima 3 % Kvebeko teritorijos. Žemės ūkio svarbiausias rajonas – Šventojo Lauryno upės slėnio žemuma. Auginama javai, kukurūzai, avižos, pašariniai augalai, bulvės ir daržovės, vaismedžiai. Žemės ūkio svarbiausia šaka – gyvulininkystė. Veisiami pieniniai galvijai, kiaulės, Kvebeko šiaurėje – kailiniai žvėrys. Medžioklė. Paukštininkystė. Kertamas miškas. Žvejyba (gaudoma daugiausia menkės, omarai, krevetės, krabai).
Per Kvebeką eina Transkanados greitkelis (Saint John’sas–Viktorija), Šventojo Lauryno vandens kelias. Montréalio, Mirabelo (į šiaurę nuo Montréalio) ir Jeano-Lesage’o (prie Kvebeko) tarptautiniai oro uostai. Didžiausi jūrų uostai – Kvebekas ir Montréalis. Turizmas. Prie Hudsono įlankos yra eskimų gyvenvietė Povungnitukas (Ungavos pusiasalio medžioklės ir žvejybos centras).
Istorija
1534 dabartinio Kvebeko teritoriją, kurioje gyveno indėnų gentys (šiaurėje – eskimai), atrado prancūzų jūrininkas J. Cartier. 17 a. pradžioje ji tapo Naujosios Prancūzijos kolonijos dalimi.
Po ilgai trukusių prancūzų ir algonkinų bei huronų karų su anglais ir irokėzais pagal 1763 Paryžiaus taikos sutartį atiteko Didžiajai Britanijai. Nuo 1774 buvo britų Kvebeko kolonijos dalis (liko senjorinė žemės nuosavybė, Prancūzijos civilinė teisė, dauguma Katalikų bažnyčios privilegijų, prancūzų kalba – kaip antra oficialioji).
Nuo 1791 Kvebekas vadintas Žemutine Kanada. 1837 čia prasidėjo Aukštutinės ir Žemutinės Kanados sukilimas prieš Didžiosios Britanijos valdžią. 1867 Kvebekas tapo Kanados dominijos provincija. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje nutiesta geležinkelių, pradėta plėtoti ūkį. 1912 ir 1927 jo teritorija labai padidinta.
20 a. prancūzų kilmės kanadiečiai, išsaugoję kalbą, papročius, katalikybę, sudarė gyventojų daugumą, 3–4 dešimtmetyje jų nacionaliniai siekiai sustiprėjo. Valdant 1935 įkurtai Nacionalinei unijai (1936–1939 ir 1944–60) paspartėjo Kvebeko ūkio plėtra. 7 dešimtmečio pradžioje liberalų vykdytos valdymo, švietimo, kultūros reformos (vadinamoji ramioji revoliucija) nesusilpino nacionalinių siekių.
Kvebeko išvadavimo frontas 1963–71 įvykdė teroristinių akcijų (1970 įvesta karo padėtis). Iškelta nepriklausomybės – visiškos arba išlaikant tam tikrus ryšius su Kanada – idėja (separatistams atstovauja Kvebeko partija, įkurta 1968, ir Kvebeko blokas, įkurtas 1991). Kvebeko vyriausybė nepasirašė 1982 konstitucijos, o 1992 nepritarė konstitucinės reformos projektui.
Atsiskyrimo priešininkai (tarp jų – buvę Kanados ministrai pirmininkai P. E. Trudeau ir J. J. J. Chrétienas) siekė įveikti separatistines tendencijas, sudarydami prancūzakalbiams itin palankias sąlygas. Per 1980 ir 1995 referendumus Kvebeko nepriklausomybei kvebekiečiai nepritarė. 21 a. pradžioje separatistų įtaka dar sumažėjo.