Kvintiliãnas, Márkas Fãbijus Kvintiliãnas (lot. Marcus Fabius Quintilianus) apie 35? apie 100?, romėnų rašytojas, retorikos dėstytojas. Kilęs iš Kalagurio (dabartinė Calahorra, La Riojos sritis, Ispanija). Mokėsi Romoje, vėliau grįžo į Ispaniją ir ten dirbo. Imperatoriaus Galbos pakviestas 68 m. atvyko į Romą dėstyti retorikos. Parašė kai kurias parodomąsias kalbas (neišliko). Dingo ir traktatas Apie iškalbos pagedimo priežastis (De causis corruptae eloquentiae). Liko 95 m. paskelbtas svarbiausias kūrinys – 12 knygų Oratoriaus ugdymas (Institutio oratoria). Kvintiliano įsitikinimu, oratorius turi būti doras žmogus, taigi nuo kūdikystės reikia ugdyti jo dorybes ir lavinti intelektą. I ir II knygos skirtos vaikystės, pradžios ir gramatinės mokyklų laikotarpiui, paskui pereinama prie retorikos dalykų ir III–VII knygose pateikiami medžiagos paieškos ir išdėstymo principai. VII–X knygos skirtos stiliaus klausimams, XI knyga – kalbos sakymui, XII knygoje pateikiamas gero kalbėtojo paveikslas. Jau antikoje atsirado keli šio veikalo kompozicijos variantai, iki šių dienų išliko humanistų sudarytas dešimties knygų tekstas. Jame ypač vertinami VI knygos skyrelis apie sąmojį ir humorą, kalbos kompozicijos klausimų, stiliaus ir ritmo aptarimas IX knygoje. Svarbiausia X knyga, kurioje pateikiama antikinės literatūros istorinė apžvalga, aptariami geriausi, oratoriui rekomenduotini senovės graikų ir romėnų autoriai, jų kūriniai. Kvintilianas teigė, kad romėnų literatūra niekuo nenusileidžia senovės graikų literatūrai, prastai vertino amžininkus, ragino sekti 1 a. prieš Kristų kūrėjais. Geriausiu rašytoju laikė Ciceroną, dažnai jį citavo kaip sektino stiliaus pavyzdį.
273