Duguit Léon (Leonas Diug) 1859 02 04Libourne (Prancūzija) 1928 12 18Bordeaux, prancūzų teisės teoretikas. Dr. (1882). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1927).
Gyvenimo faktai
1882 baigęs Bordeaux universitetą 1883–86 dėstė Caeno, nuo 1886 – Bordeaux (nuo 1919 Teisės fakulteto dekanas) universitete; profesorius (1883). 1908 buvo išrinktas į Bordeaux miesto tarybą. 1925–26 padėjo įsteigti Kairo universiteto Teisės fakultetą. 1926 su kitais įkūrė žurnalą Revue internationale de la théorie du droit, 1927 – Tarptautinį viešosios teisės institutą Paryžiuje.
Idėjos
Nagrinėdamas viešąją teisę taikė teisinio pozityvizmo principus. A. Comteʼo, É. Durkheimo idėjų veikiamas plėtojo solidarizmo teoriją. Neigiamai vertino klasių kovą, individualizmą, socializmą. Anot L. Duguit, kiekviena klasė atlieka savo pareigą užtikrinant solidarumą ir darną visuomenėje. Klasių bendradarbiavimas darbo pasidalijimo procese esą suteikia galimybę taikiai įveikti kapitalizmo ydas. Neigė žmogaus teises – esą egzistuoja tik socialinės pareigos, bet ne teisės. Privačią nuosavybę suprato kaip socialinę funkciją vykdyti savininko pareigas.
Sukūrė valstybės ir teisės teoriją, kurioje teigė, kad teisė atsirado anksčiau negu valstybė. Anot jo, žmogus turi universalų solidarumo ir socialinį tarpusavio priklausomybės jausmą ir dėl to pripažįsta tam tikras visuomenės gyvenimui būtinas taisykles, teisė ir teisingumas tiesiogiai kyla iš socialinio solidarumo. Teigė, kad valstybė turi būti laikoma ne suverenia galia ar visagaliu juridiniu asmeniu, bet grupės žmonių sukurta institucija, atsiradusia dėl socialinių reikmių, valdžia turi paisyti taisyklių, kylančių iš socialinės būtinybės.
Leon Duguit
Veikalai
Parašė veikalus: Valstybė, objektyvioji teisė ir pozityvieji įstatymai (L’État, le droit objectif et la loi positive 1901), Valstybė, valdovai ir agentai (LʼÉtat les gouvernants et les agents 1903), Socialinė teisė, individualioji teisė ir valstybės transformacijos (Le Droit social, le droit individuel et les transformations de l’État 1908), Privačios teisės bendrosios transformacijos po Napoleono kodekso (Les transformations générales du droit privé depuis le Code Napoléon 1912), Viešosios teisės transformacijos (Les Transformations du droit public 1913), Rousseau, Kantas ir Hegelis (Rousseau, Kant et Hegel 1918), Traktatas apie konstitucinę teisę (Traité de droit Constitutionnel 5 t. 1921–25), Suverenumas ir laisvė (Souveraineté et liberté 1922), Prancūzijos konstitucijos ir pagrindiniai politiniai įstatymai nuo 1789 (Les Constitutions et les principales lois politiques de la France depuis 1789, su kitais, 1932).
2271