Leonardo da Vinci

Leonardo da Vinci portretas (1790–1844, Giovacchino Cantini vario raižinys pagal Pietro Ermini piešinį, sukurtą pagal Leonardo da Vinci autoportretą; Valstybinis muziejus Amsterdame)

Leonardo da Vinci (Leonárdas da Vnčis) 1452 04 15Anchiano (prie Vinci) ar Vinci (prie Florencijos) 1519 05 02Amboise (Prancūzija), italų dailininkas, dailės teoretikas, architektas, inžinierius, mokslininkas. Vienas žymiausių brandžiojo Renesanso atstovų. 1466–76 mokėsi pas A. del Verrocchio Florencijoje. Nuo 1472 buvo Šv. Luko gildijos Florencijoje narys.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapyboje plėtojo ankstyvojo Renesanso stilistiką (Leonardo da Vinci tapyta angelo figūra A. del Verrocchio paveiksle Jėzaus Kristaus krikštas, apie 1472). Daug reikšmės teikė parengiamajam piešiniui, eskizams, veido studijoms, judesių raiškai; ilgainiui suformavo savitą stilių. Kūryboje naujai traktavo kompoziciją (pradėjo taikyti piramidinę), portretuojamųjų psichologizmą, taikė naujas tapybos technikas (chiaroscuro, sfumato). Paveiksluose vyrauja tamsus fonas ir pirmajame plane išryškintos figūros – taip sukuriama mistiška paveikslų atmosfera (Šv. Jeronimas 1481, Karalių pagarbinimas 1482; abu nebaigti).

1482–99 dirbo Milane L. Sforzos dvaro tapytoju, skulptoriumi ir karo inžinieriumi. Suprojektavo fortifikacinių, karinių įrenginių, tiltų, Milano katedros kupolą (1487, neįgyvendintas), parengė idealaus miesto projektų. Sukūrė raito F. Sforzos paminklą (neišliko, liko tik raitelio statulėlių parengiamieji modeliai, piešiniai). Domėjosi žmogaus anatomija, darė skrodimus, aiškinosi žmogaus kūno organų (akių, raumenų ir kitas) funkcijas. Žymiausias anatominis eskizas – Vitruvijaus žmogus (1490), kuriame nustatytos žmogaus kūno idealios proporcijos (sukurtas pagal Vitruvijaus proporcijų teoriją).

Leonardo da Vinci. Vitruvijaus žmogus (tušas, apie 1490, Akademijos galerija Venecijoje)

Leonardo da Vinci. Dama su šermuonėliu (aliejus, apie 1491, Čartoriskių muziejus Krokuvoje)

Nutapė C. Gallerani portretą (dar vadinamas Dama su šermuonėliu, apie 1491), biblinės tematikos paveikslą Madona grotoje (1494, jame darniai susiejo žmonių figūras su peizažo fonu), monumentalią simetriškos kompozicijos freską Paskutinė vakarienė (Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame Milane, 1497), joje subtiliai perteikė vaizduojamųjų psichologinę charakteristiką, vidinius išgyvenimus, judesių įvairovę. 1500–06 (su pertraukomis) gyveno Florencijoje, 1502–03 dirbo C. Borgios dvare karo architektu ir inžinieriumi. Nubraižė žemėlapių, irigacinių ir fortifikacinių įrenginių projektų. Eksperimentavo su tapybos medžiagomis, taikė naujoviškus dažus; dėl to dalis Leonardo da Vinci kūrinių nukentėjo ar net sunyko (Anghiari mūšis 1506, Senuosiuose rūmuose Florencijoje).

Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė (aliejus, tempera, 1497, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame Milane)

1506–12 kūrė Milane, nutapė vieną reikšmingiausių ir žinomiausių kūrinių – Mona Liza (dar vadinama Džokonda, 1506), išsiskiriantį ramybe ir paslaptingumu. Šiuo kūriniu Leonardo da Vinci pasiekė aukščiausią meistriškumą ir įtvirtino savo kūrybos esmę. 1512–16 gyvendamas Romoje sukūrė Autoportretą. Nuo 1516 dirbo Amboiseʼe Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvare rūmų dailininku, architektu. Nutapė biblinės tematikos paveikslą Šv. Jonas Krikštytojas (1516), sukūrė piešinių seriją Tvanas (apie 1516), daug etiudų, studijų. Kiti žymesni kūriniai: Madona Benua (dar vadinama Madona su gėle 1478), Madona Lita (1490–91), Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona (1510). Vienas pirmųjų meistriškai perteikė žmogaus grožį, psichologiją, judesį.

Leonardo da Vinci. Švč. Mergelės Marijos galva (kreida, anglis, 1510–13, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

Leonardo da Vinci eksperimentinio tyrinėjimo principu savarankiškai studijavo fiziką, matematiką, astronomiją, botaniką, hidrauliką, geologiją, žmogaus ir gyvūnų anatomiją. Suprojektavo oro balioną, parašiuto, sraigtasparnio, tanko, povandeninio laivo prototipus, medžio apdorojimo, knygų spausdinimo, audimo ir kitokių staklių, nubraižė žemėlapių (Imolos). Išliko italų kalba veidrodiniu principu (iš dešinės į kairę) Leonardo da Vinci parašytų rankraščių, kuriuose (be skraidymo aparatų, mašinų piešinių, pasakėčių) dėstomos mintys apie tapybą. Iš jų Leonardo da Vinci mokinys F. Melzi parengė Traktatą apie tapybą (Trattato della Pittura 1651); jame išdėstyti kompozicijos sudarymo principai, pavartota sąvoka lokalioji spalva. Leonardo da Vinci kūryba ir naujos mokslo idėjos turėjo įtakos tolesnei meno ir mokslo raidai.

-da Vinci; -da Vinčis; -Vinci; -Vinčis

2967

Leonardo da Vinci. Autoportretas (pieštukas, 1512–16, Karališkoji biblioteka Turine)

Leonardo da Vinci paminklas Milane (marmuras, 1872, skulptorius P. Magni)