Lavelle Louis (Lui Lavèlis) 1883 07 15Saint-Martin-de-Villeréal (Akvitanija) 1951 09 01Saint-Martin-de-Villeréal (Akvitanija), prancūzų filosofas spiritualistas. Dr. (1922). Moralinių ir politinių mokslų akademijos narys (1947).
Išsilavinimas ir veikla
1906 baigė filosofiją Liono universitete. 1906–40 dėstė filosofiją gimnazijose, nuo 1941 – Collège de France. Dalyvavo I pasauliniame kare. 1934 su kitais įsteigė leidyklą La Philosophie de l’Esprit Paryžiuje.
Tyrimų sritys ir idėjos
Nagrinėjo žmogaus egzistencijos, ontologijos problemas. Filosofijos išeities tašku laikė asmens savimonę, buvimo ir atsakomybės suvokimą. Dvasią traktavo kaip absoliučią būtį. Ji yra vientisa, begalinė, nekintama, uždara, bet kartu tai individualios iniciatyvos šaltinis, potenciali dvasinė energija, įgyvendinama laisvo žmogaus veikloje. Proto ir valios veiksmų amžina varomoji jėga yra grynasis būties aktas. Kiekvienas sąmonės aktas nukreiptas į tam tikrą duotybę, kuri jį apriboja. Jo filosofijoje svarbiausia yra dalyvavimo idėja – mintis apie žmogaus ir kitų laikinų esybių ryšį su absoliutu. Žmogus suvokia savo ribotumą ir siekia aprėpti kuo daugiau absoliučios būties. Žmogaus ir absoliuto ryšys įgyvendinamas kūrybine veikla. Galimybę dalyvauti absoliute suteikia grynasis aktas, arba Dievas. L. Lavelleʼis plėtojo platonizmui artimą požiūrį, kad greta gamtos yra antgamtiškas idealių vertybių, tikrosios būties pasaulis.
Louis Lavelle (1920)
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Jutiminio pasaulio dialektika (La dialectique du monde sensible 1922), Amžinosios dabarties dialektika (La Dialectique de l’éternel présent 4 t. 1928–51), Savimonė (La conscience de soi 1933), Absoliutus dalyvavimas (La Présence totale 1934), Filosofiniai metraščiai (Chroniques philosophiques 6 t. 1936–67), Blogis ir kančia (Le Mal et la souffrance 1940), Žodis ir raštas (La Parole et l’écriture 1942), Ontologijos įvadas (Introduction à l’ontologie 1947).