Lozorius (dailininkas Duccio di Buoninsegna, Lozoriaus prikėlimas 1308–11, tempera, medis, Kimbellių meno muziejus Forth Worthe, Teksaso valstija)
Lòzorius, Naujojo Testamento personažas. Marijos Magdalietės ir Mortos brolis. Jėzaus prikeltas iš numirusiųjų praėjus 4 dienoms po jo mirties. Plačiausiai apie Lozorių pasakojama Evangelijoje pagal Joną: Lozoriui susirgus seserys pasiuntė pakviesti Jėzų, šis užgaišo ir atėjo tik ketvirtą dieną po Lozoriaus mirties (Jn 11, 1–44). Visiems susirinkus prie oloje iškirsto Lozoriaus kapo, Jėzus liepė nuritinti akmenį nuo kapo angos ir sušuko: Lozoriau, išeik! (Jn 11, 43). Lozorius prisikėlė iš numirusiųjų ir išėjo iš kapo. Teologiškai Lozoriaus prikėlimas iš numirusiųjų traktuojamas kaip besiartinančios Jėzaus kančios, mirties ir Prisikėlimo įžanga. Evangelistas Lukas pasakoja apie Mariją Magdalietę ir Mortą, pateikia Jėzaus palyginimą apie elgetą Lozorių (Lk 16, 19–31), kuris po mirties mėgaujasi Dangaus palaima. Gali būti, kad evangelisto Luko Jėzui priskirti žodžiai Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų (Lk 16, 31) yra evangelisto Jono papasakoto įvykio šaltinis. Kai kurių mokslininkų nuomone, Evangelijos pagal Joną teiginys, kad Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių (Jn 11,5) netiesiogiai nurodo, jog Lozorius ir buvo mylimasis Jėzaus mokinys; tai galėtų paaiškinti Jėzaus pažadą, kad mylimasis mokinys nemirs (Jn 21, 22).
Krikščioniškojoje ikonografijoje dažniausiai vaizduojama Morta ir Marija Magdalietė, parpuolusios Jėzui po kojų šalia uoloje iškirsto Lozoriaus kapo, iš kurio išeina į drobulę suvyniotas Lozorius. Dar Lozorius vaizduojamas besikeliantis iš karsto, Morta ir kiti kartais vaizduojami sukantys veidus į šalį dėl kvapo, sklindančio nuo Lozoriaus irstančio kūno.
565