Lugano (Lugãnas), miestas Šveicarijos pietuose, Ticino kantone, Lugano ežero šiaurės vakariniame krante, netoli Italijos sienos.
Lugano; Šv. Lauryno katedros bokštas
63 200 gyventojų (2018). Per Lugano eina Bazelio–Milano (Italija) geležinkelis ir plentas. Oro uostas. Tekstilės (šilko), siuvimo, poligrafijos, maisto (šokolado, tabako), moderniųjų technologijų pramonė. Tarptautinis finansų centras.
Klimato kurortas. Turizmas (po Lugano ežerą ištisus metus plaukioja turistiniai laivai), vandens (irklavimo, vandens slidžių, burlenčių) sportas; liepos pabaigoje virš ežero būna ugnies šventė. Keltuvai į Monte Bré (aukštis 931 m), Monte San Salvatorės (912 m), Monte Generoso (1701 m) viršukalnes.
Muziejai, tarp jų – kantono meno, šiuolaikinio meno, neeuropinių kultūrų, gamtos istorijos, šokolado; privati Thysseno‑Bornemiszos meno galerija (viena didžiausių Europoje). Kantono biblioteka. Klasikinės ir džiazo muzikos festivaliai.
2271
Architektūra
Bažnyčios: Šv. Lauryno katedra (13 a. antra pusė, 1517 ankstyvojo renesanso fasadas), Angelų Švč. Mergelės Marijos (1490–1515, 1529 paveikslas Kristaus nukryžiavimas, dailininkas B. Luini), Loreto Švč. Mergelės Marijos (1524, renesansinis stiuko interjeras, architektas A. Somazzi), Šv. Roko (1528, freskos, 1760, dailininkas C. Carloni, 17–18 a. stiuko lipdiniai, skulptoriai G. Neuroni, N. Carcano, M. Camuzzi, G. Taddei, neobarokinis fasadas, 1909), Šv. Jurgio (1618), Šv. abato Antano (1633–52, stiuko lipdiniai, skulptoriai L. Corbellini, G. B. Bellotto, paveikslas Šv. Antanas, 1730, dailininkas G. A. Petrini). Vilos: brolių Ciani (1827, 1840 renovuota, architektas L. Clericetti, dabar Istorijos muziejus), Favorita (1687), Negroni (17–18 a., architektas C. Morosini, dabar Bankininkystės studijų centras). Klasicistinė rotušė (1845, architektas G. Moraglia, 20 a. restauruota, architektas G. Rossi), administracinis pastatas Ransila (1985), Gotthardo banko rūmai (1988, abiejų architektas M. Campi).
2271
Istorija
Pirmąkart minimas 6 amžiuje. Viduriniais amžiais dėl Lugano ir kitų dabartinio Ticino kantono teritorijų nuolat kariavo Como ir Milano miestai; kovos baigėsi 14 a. viduryje sustiprėjus Milanui, kai jame įsigalėjo Visconti giminė. 1512 Lugano užėmė Šveicarija. 1798–1803 Napoleono Bonaparto įkurtos Helvecijos respublikos dalis.
Dėl Lugano ir gretimų teritorijų gyventojų nepasitenkinimo unifikuota valstybe Napoleonas I 1803 įkūrė Ticino kantoną, kaip savarankišką Šveicarijos konfederacijos respubliką. 1815 pasikeitimus patvirtino Vienos kongresas, iki 1878 Lugano buvo vienas Ticino kantono centrų (kiti – Locarno ir Bellinzona). 19 a. į Lugano dažnai pasitraukdavo daug italų risordžimento veikėjų, tarp jų ir G. Mazzini. Nuo 1888 italakalbės Šveicarijos dalies vyskupo rezidencija.
2271