Pirandello Luigi (Luidžis Pirandèlas) 1867 06 28Agrigento 1936 12 10Roma, italų rašytojas. Italijos akademijos narys (1929). Gimė komersanto, buvusio garibaldiečio, šeimoje. Studijavo Palermo, Romos universitetuose. 1891 baigė Bonos universitetą (kalbotyrą).
Luigi Pirandello
Debiutavo klasicistinio pobūdžio eilėraščių rinkiniais (Džiaugsmingas skausmas / Mal giocondo 1889 ir kita), bet pripažinimą pelnė proza ir dramomis. Bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, polemizavo su G. D’Annunzio estetizmu. Esė Menas ir sąmonė šiandien (Arte e coscienza d’oggi 1893) aptarė visuomenę ir meną apėmusią vertybių krizę. 1897–1922 dėstė stilistiką ir italų literatūrą Pedagoginiame institute Romoje. 1925 Romoje įkūrė Teatro d’arte ir iki 1928 jam vadovavo. Pažintis su L. Capuana paskatino domėtis verizmu, bet pirmuosiuose romanuose Eilė (Il turno 1895) ir Atstumtoji (L’esclusa 1901) žymu paties L. Pirandello poetikos užuomazgos. Personažų likimą lemia ne tiek objektyvus realistinis faktas, kiek atsitiktinumas. Žmonių tarpusavio santykius veikia įspūdžių ir nuomonių reliatyvumas. Išryškinama personažo vidaus pasaulio ir aplinkos jam primetamo įvaizdžio prieštara. Iliuzinė ir reliatyvi yra ir žmogaus tapatybė. Šios ir kitos temos geriausiai atsiskleidžia autorių išgarsinusiame romane Velionis Matija Paskalis (Il fu Mattia Pascal 1904, lietuvių kalba 1969 21988).
Savo poetiką L. Prandello suformulavo ir išdėstė esė Humorizmas (L’umorismo 1908). Gyvenimas suvokiamas kaip gaivališka, paradoksali jėga, ardanti bet kokią statišką formą, kurioje mėginama jį sutalpinti. Objektyvaus pagrindo neturinti forma yra ir paties personažo tapatybė, skylanti į tiek dalių, kiek apie jį esama nuomonių (šios nuostatos atsispindi romane Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių / Uno, nessuno e centomila 1926, lietuvių kalba 2022). Romane Seniai ir jaunimas (I vecchi e i giovani 1913) perteikiama visuomenę apėmusi vertybių krizė, nusivylimas gyvenamojo laikotarpio Italija ir istorija apskritai. Romanuose Josios vyras (Suo marito 1911), Operatoriaus Serafino Gubijaus užrašai (Quaderni di Serafino Gubbio operatore 1915) apmąstoma tikrovės ir fikcijos, gyvenimo ir meno santykis.
Novelėse, kurių parašė apie 200 (rinkinys Novelės metams / Novelle per un anno 15 t. 1922–37), susipynę kasdienybės patetika, komiškumas ir tragizmas. Kai kurias noveles pritaikė teatrui; iš viso parašė apie 50 pjesių. Jose dar ryškiau atskleidžiamos romanuose ir novelėse gvildentos temos – susvetimėjimas, personažo siekis nusimesti jam primetamas kaukes, iliuzinės, autentiškumo stokojančios būties suvokimas. Atnaujinamas ne tik teatro turinys, bet ir jo forma. Pjesė dažnai tampa pretekstu apmąstyti paties teatro struktūrą ir jo ryšį su fikcija (teatro teatre principas). Atsisakydamas tradicinės dramos formos L. Pirandello panaikino scenos ir salės erdvių atribojimą (atsisakė ketvirtosios sienos). Šios naujovės ryšku 3 dešimtmečio pradžioje pastatytose pjesėse: Šeši personažai ieško autoriaus (Sei personaggi in cerca d’autore 1921, lietuvių kalba išspaudinta 1973, pastatyta 1976), Henrikas IV (Enrico IV 1922, lietuvių kalba išspausdinta 1986, pastatyta 1944, 1977, 1997), Kiekvienas savaip (Ciascuno a suo modo 1923), Šįvakar mes improvizuojame (Questa sera si recita a soggetto, pastatyta 1930 Karaliaučiuje) ir kita.
Gyvenimo pabaigoje nusivylė fašistinės Italijos realijomis, pjesėse linkstama į simbolizmą (vadinamoji mitų teatro trilogija), o kai kurių dramų premjeros vyko ne Italijoje. L. Pirandello kūryba, kuri liudija 20 a. vertybių krizę, padarė didelę įtaką 20 a. literatūrai, teatrui ir kinui. Pagal kūrinius sukurta kino filmų.
Lietuvių kalba dar išleista novelių rinkiniai Pirmoji naktis (1934 21953 Čikagoje), Juodoji skraistė (1961), Lietuvoje pastatyta pjesės Šiaip ar taip (1928), Bellavita (1995).
Apdovanojimai
Nobelio literatūros premija (1934).
M. Monti Pirandello Palermo 1974; N. Borsellino Ritratto di Pirandello Bari 1983; R. Alonge Pirandello Bari 1997; R. Luperini Pirandello Roma–Bari 2000.
1
944