Proust Marcel (Marselis Prùstas) 1871 07 10Paryžius 1922 11 18Paryžius, prancūzų rašytojas.
Sorbonos universitete studijavo teisę. Didelį poveikį turėjo H. Bergsono paskaitos, filosofinės idėjos. 1892 su draugais įsteigė žurnalą Le Banquet, spausdino straipsnius meno ir literatūros klausimais, ypač domėjosi anglų estetizmo teoretikais J. Ruskinu ir O. Wilde’u, išvertė į prancūzų kalbą J. Ruskino knygų, skirtų Italijos ir Prancūzijos architektūros paminklams. 1896 išleido portretų, etiudų, novelių knygą Malonumai ir dienos (Les Plaisirs et les jours), kurių dauguma jau buvo išspausdinta periodikoje. Nuo 1906 atsidėjo kūrybai, tik kartais pasirodydamas salonuose, kurių lankytojai tapo jo romanų prototipais.
Marcel Proust
Kūryba
Nuo vaikystės sirgęs astma, daugiausiai laiko praleido kambaryje kamščiu išmuštomis sienomis, ten gimė jo svarbiausias kūrinys – septynių romanų ciklas Prarasto laiko beieškant (À la Recherche du temps perdu: Svano pusėje / Du Côté du chez Swann 1913, lietuvių kalba 1979 52015, Žydinčių merginų šešėlyje / À l’Ombre des jeunes filles en fleurs 1919, Goncourt’ų premija, lietuvių kalba 2005 32018, Germantų pusė / Le Côté de Guermantes 1920, lietuvių kalba 2001 32014, Sodoma ir Gomora / Sodome et Gomorrhe 1921, lietuvių kalba 1996 22015, Kalinė / La Prisonnière 1923, lietuvių kalba 1998 32018, Dingusi Albertina / Albertine disparue 1925, lietuvių kalba 2005 22015, Atrastas laikas / Le Temps retrouvé 1927, lietuvių kalba 1997 22018). Romanai savotiškai vainikuoja H. de Balzaco pradėtą kūrinių ciklo žanrą prancūzų literatūroje, nors dar 1909 parašytame straipsnyje Prieš Sainte‑Beuve’ą (Contre Sainte‑Beuve) kritikavo H. de Balzacą už psichologijos socialinį sąlygotumą. M. Prousto kūriniuose psichologija tampa pagrindiniu tyrinėjimo objektu. Ciklas pradedamas ir baigiamas žodžiu laikas, nusakančiu jo leitmotyvą. Perteikdamas herojaus prisiminimus apie išgyventą laiką autorius parodo valingos ir spontaniškos atminties skirtumą: pirmoji kuria abstrakčius prisiminimus, nepadeda atgaivinti patirtų įspūdžių, antroji susijusi su emocijomis ir pojūčiais, leidžia išgyventi praeitį, paverčia prarastą laiką atrastu laiku. Laiko išdėstymas primena F. R. de Chateaubriand’o memuarų struktūrą: prisiminimas sutampa su momentu, kai praeitis atgyja herojaus sąmonėje. Aukštuomenės portretuose galima įžvelgti L. de R. de Saint‑Simono memuarų tradiciją. Individualiai išgyvento, nechronologiško laiko traktavimas padiktuotas H. Bergsono intuityvizmo. Pirmąkart literatūros istorijoje apmąstymai apie meną tampa organiniu romano elementu. Menas, anot M. Prousto, aukštesnė realybė, vaizdu įamžinanti greitai prabėgančius įspūdžius, nugalinti laiką ir žmogaus mirtingumą. Prarasto laiko ieškojimai – kūrybinis aktas, kuris tęsiasi per visą ciklą: kartu su herojumi pasakotoju autorius ne tik atkuria praeitį, bet ir kuria romaną: atgaivinęs pagrindinius gyvenimo epizodus, tarsi apsuka ratą ir pabaigoje atsiduria ties išeities tašku, nusprendžia, jog visa atgimusi praeitis turi tapti jo kūriniu. M. Proustas pasisakė prieš biografinį literatūros tyrinėjimo metodą, teikdamas pirmenybę kūrinio tekstui, o ne rašytojo gyvenimui, sukūrė puikios literatūrinės kritikos analizės pavyzdžių studijose apie G. de Nervalio poeziją, laiko traktavimą G. Flaubert’o romanuose ir kita (rinkiniai Mėgdžiojimai ir įvairenybės / Pastiches et Mélanges 1919, Prieš Sainte‑Beuve’ą / Contre Sainte‑Beuve, išleista 1954). Po autoriaus mirties išleista rinktinė Kronikos (Chroniques 1927), autobiografinis romanas Žanas Santėjus (Jean Santeuil 1952), rinkinys Laiškai (Correspondance 21 t. 1971–93). Lietuvių kalba dar išleista esė knyga Apie skaitymą (2021).
M. Proustas stipriai paveikė modernaus psichologinio romano raidą, įtvirtino asociatyvaus vidinio monologo (sąmonės srautas) formą, jai pritaikytą frazės struktūrą. M. Prousto psichologinės analizės metodą perėmė naujojo romano atstovai ir kiti Vakarų Europos rašytojai.
1
L: G. Poulet Études sur le temps humain vol. 1 et vol. 4 Paris 1950, L’Éspace proustien Paris 1963; A. Maurois À la Recherche de Marcel Proust Paris 1965; J.‑Y. Tadié Proust et le roman Paris 1971; J. Kristeva Le Temps sensible: Proust et l’expérience littéraire Paris 1994.
510