Martỹnas IV (Martin IV), tikr. Simon de Brion apie 1210Mainpincien (Senos ir Marnos departamentas) 1285 03 28Perugia, popiežius (1281). Buvo arkidiakonas, Roueno ir Tours’o kanauninkas, Prancūzijos karaliaus Liudviko IX kancleris (1260), popiežiaus legatas Liudviko XIV rūmuose, inkvizicijos vadovas (1262). Kardinolas (1261). Išrinktas popiežiumi rezidavo Orvieto, nes dėl ryšių su Prancūzijos karaliumi Roma atsisakė jį priimti. Per visą pontifikatą buvo priklausomas nuo Neapolio karalystės karaliaus Karolio I Anžu. Martynas IV nutraukė pirmtako pradėtas derybas dėl vokiečių karaliaus Rudolfo I vainikavimo imperatoriumi. Prancūzijos karaliaus paskatintas ekskomunikavo Bizantijos imperatorių Mykolą VIII Paleologą ir sužlugdė Liono II susirinkime (1274) pradėtą Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių sąjungą. Pasmerkė sukilėlius Sicilijoje (Sicilijos mišparai).
Martynas IV (raižinys iš knygos Le vite de pontefici di Antonio Ciccarelli 1588, Roma)
Bažnyčios istorijai svarbi 1281 bulė Ad fructus uberes, kuria sustiprino elgetaujančių vienuolių ordinus.
908