Maurice Merleau-Ponty
Merleau-Ponty Maurice (Morisas Merlò-Pont) 1908 03 14Rochefort 1961 05 04Paryžius, prancūzų filosofas fenomenologas. Dr. (1945). 1930 baigė aukštąją pedagogikos mokyklą École Normale Supérieure, 1935–40 joje dirbo. 1945–48 dėstė filosofiją Liono universitete, 1949–52 – vaikų psichologiją ir pedagogiką Sorbonoje, nuo 1952 Collège de France Filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1945). 1945–52 žurnalo Les Temps modernes bendradarbis.
Idėjinės ištakos
M. Merleau-Ponty filosofinėms pažiūroms didelę įtaką turėjo E. Husserlio fenomenologijos sugrįžimo prie daiktų idėja, M. Heideggerio žmogaus, kaip būties atsigręžimo į save, samprata, taip pat G. W. F. Hegelio dialektika, prancūzų filosofijos tradicija (M. de Biranas, H. Bergsonas).
Ankstyvasis kūrybos laikotarpis
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nagrinėdamas sąmonės ir gamtos santykį M. Merleau-Ponty kritikavo priežasties ir atsako schema pagrįstą natūralistinį ir grynosios sąmonės nuostata pagrįstą kriticistinį požiūrį į gyvą organizmą, žmogų (Elgesio struktūra / La Structure du comportement 1942). Teigė, kad gyvas organizmas biologiniu ir psichofiziologiniu lygmeniu veikia (elgiasi) kaip visuma, kurioje viena sritis susipynusi su kita (tai turėjo įtakos geštaltpsichologijos raidai).
Suvokimo fenomenologija
Veikale Juslinio suvokimo fenomenologija (Phénoménologie de la perception 1945, lietuvių kalba 2018) analizavo, kaip žmogui pasirodo pasaulis, kaip formuojasi jo prasmė. Pabrėždamas suvokimo perspektyvumą ir tai, kad sąmonė yra suvokiantis sąmoningumas, M. Merleau-Ponty suvokimo tyrimą nukreipė link suvokiančiojo subjekto analizės. Suvokiantysis yra ne grynasis ego, bet kūniškasis pasaulyje esantis subjektas, kurio suvokiančioje sąmonėje įgyja prasmę pasaulis ir jo fenomenai. Kūniškume dingsta subjekto–objekto perskyra, nes kūnas yra ir daiktas, ir pats suvokiantysis. Intencionali sąmonė M. Merleau-Ponty fenomenologijoje yra kūniška: dėl kūno aš turi pasaulį.
Kalbos samprata
Kalbą, kaip vieną kūniškumo raiškos fenomenų, nagrinėjo remdamasis minties ir žodžio abipuse priklausomybe. Žodis yra ne minties ženklas, bet pats minties buvimo būdas ir išraiška (gestas). Per kalbą ir jos priemones žmogus suteikia pasauliui naują išraišką: kalbantis žmogus sutelkia pasaulį savo geste. Kalba tampa ir žmogaus buvimo pasaulyje būdu.
Meno samprata
Nagrinėdamas meną suvokimo aspektu teigė, kad menas yra žmogaus gestas, kuriame menininkas ir pasaulis vienas su kitu susipynę, menininko gestai tampa pasaulio gestais.
Vėlyvasis kūrybos laikotarpis
Vėlyvuoju laikotarpiu (Regima ir neregima / Le Visible et l’invisible, išleista 1964, nebaigta), paveiktas M. Heideggerio filosofijos, M. Merleau-Ponty subjekto santykį su pasauliu nagrinėjo ontologiniu požiūriu. Žmogaus kūnas reiškiasi kaip pasaulio kūno pratęsimas, kuriame pasaulis atsigręžia pats į save. Neapdorotą, anapus fenomenų esančią, sritį M. Merleau-Ponty vadino laukine būtimi. Filosofiją suvokė kaip žmogaus atidumą savo buvimui, kaip klausiantį žinojimą, kuriame per negatyvumą atsiveria būties artumo suvokimas.
Kiti veikalai
Kiti svarbūs veikalai: Humanizmas ir teroras (Humanisme et terreur 1947), Prasmė ir beprasmybė (Sens et non-sens 1948), Dialektikos nuotykiai (Les Aventures de la dialectique 1955), Filosofijos gynyba ir kitos esė (Éloge de la Philosophie et autres essais), Ženklai (Signes, abu 1960), Pasaulio proza (La Prose du monde, išleista 1969). Lietuvių kalba 2003 22005 išleista Akis ir Dvasia (L’Œil et l’esprit, išspausdinta 1964).
2824