Horkheimer Max (Maksas Hòrkheimeris) 1895 02 14Stuttgart 1973 07 07Niurnbergas, vokiečių socialinis filosofas ir sociologas. Frankfurto mokyklos atstovas. Dr. (1922).
Veikla
1919–20 studijavo Miuncheno, 1920 – Frankfurto, 1920–21 – Freiburgo universitete. 1925–33 ir 1949–58 dėstė Frankfurto universitete, 1951–53 jo rektorius; profesorius (1949). 1930–33 ir 1949–58 Socialinių tyrimų instituto (Frankfurte prie Maino) direktorius. 1930 atėjus į valdžią naciams emigravo, dėstė Kolumbijos, Niujorko, Kalifornijos universitetuose. 1949 grįžo į Vokietiją. 1932 įsteigė ir redagavo žurnalą Zeitschrift für Sozialforschung (1940–42 leistas Niujorke pavadinimu Studies in Philosophy and Social Science).
Max Horkheimer
Idėjos
Neigė empirizmą ir pozityvizmą, teigė, kad technologija kelia grėsmę kultūrai ir civilizacijai, nes fiziniai mokslai, kuriais ji paremta, nepaiso žmogiškųjų vertybių. Lygindamas tradicinę ir kritinę teorijas teigė, kad tradicinė teorija vengia giliau ištirti esamas socialines institucijas, todėl jų aprašomoji analizė netiesiogiai pateisina esamas represines ir neteisingas socialines praktikas ir vaizduoja jas kaip natūralias bei objektyvias. Kritinė teorija tiria platesnį istorinį ir socialinį kontekstą, kuriame šios institucijos funkcionuoja, atskleidžia nepagrįstas sistemos pretenzijas į legitimumą, tiesą ir teisingumą.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Buržuazinės istorijos filosofijos užuomazgos (Anfänge der bürgerlichen Geschichtsphilosophie 1930), Tyrimas apie valdžią ir šeimą (Studien über Autorität und Familie, su E. Frommu, H. Marcuse, 1936), Egoizmas ir judėjimas už laisvę (Egoismus und Freiheitsbewegung 1936), Švietimo dialektika (Dialektik der Aufklärung, su T. Adorno, 1947), Proto užtemimas (Eclipse of Reason 1947), Apžvalga apie socialinius mokslus Vakarų Vokietijoje (Survey of the social sciences in Western Germany 1952), Tradicinė ir kritinė teorija (Traditionelle und kritische Theorie 1970), Protas ir savisauga (Vernunft und Selbsterhaltung 1970).