Bakunin Michail (Michailas Bakùninas) 1814 05 30Priamuchino (Tverės gubernija) 1876 07 01Bernas, rusų revoliucionierius, vienas anarchizmo kūrėjų.
Kilęs iš bajorų, kurį laiką buvo karininkas. Nuo 1840 gyveno užsienyje, suartėjo su P. J. Proudhonu ir K. Marxu. Kaip vienas Dresdeno sukilimo (1849 05) vadovų nuteistas mirti (nuosprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos), 1851 išsiųstas į Rusiją ir įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje (ten caro pasiūlymu parašytoje Išpažintyje išsižadėjo revoliucinių pažiūrų). 1857 ištremtas į Sibirą. 1861 pabėgo į Didžiąją Britaniją. Parėmė 1863 sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, dalyvavo nesėkmingoje T. Łapińskio savanorių ekspedicijoje į Lietuvą. Gyveno Italijoje, vėliau Šveicarijoje. 1864 įkūrė slaptą Internacionalo broliją, 1868 – Socialistinės demokratijos tarptautinį aljansą. 1868 įstojo į I internacionalą, dėl nesutarimų su K. Marxu (idėjinių ir asmeninių) 1872 buvo pašalintas ir įkūrė Anarchistų internacionalą (veikė iki 1878).
Michail Bakunin
Turėjo daug šalininkų Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, darė įtaką Rusijos narodnikams. K. Marxo pagrindinis oponentas, neigė organizuotos politinės kovos ir revoliucinės diktatūros būtinybę. Skelbė absoliučią asmenybės laisvę, nepripažino jokios valdžios ir subordinacijos. Manė, kad socialinė revoliucija (ją suprato kaip gaivališką visuotinį maištą) turi panaikinti valstybę, visas to meto politines, socialines ir religines institucijas, sukurti kolektyvine nuosavybe pagrįstą nevalstybinę visuomenę. Svarbiausi veikalai: Valstybingumas ir anarchija (Gosudarstvennost′ i anarchija 1873), Dievas ir valstybė (Dieu et l’état 1882).