Nagardžunà (Nāgārjuna) 150? 250?, Indijos mąstytojas, vienas žymiausių logikų, mahajanos krypties budizmo pirmosios filosofinės mokyklos madhjamakos įkūrėjas, bodhisatva.
Gyvenimo faktai
Hagiografiniuose šaltiniuose, parašytuose praėjus šimtmečiams po Nagardžunos mirties ir sumišusiuose su legendomis, sakoma, kad Nagardžuna gimė brahmanų šeimoje Pietų Indijoje (manoma, dabar Andhra Pradešo valstija, Nalgondos rajonas). Jaunystėje tapo budistų religinės bendruomenės (sanghos) nariu. Nagardžuna buvo pakviestas į mitinę nagų (skr. nāgārjuna – sidabrinis nagas, arba nagas, gimęs prie Ardžunos medžio, t. y. plikojo viršūklio) karalystę, iš jų karaliaus gavo Pradžniaparamitos sūtras. Šatavahanų dinastijos valdovas (manoma, Gautamiputra) Šriparvatoje pastatydino Nagardžunai vienuolyną (viharą). Nagardžuna šiam valdovui paskyrė vieną populiariausių savo veikalų Draugiškas laiškas (Suhrillekh). Nagardžuna pirmasis iš didžiųjų budizmo ačarjų (dharmos mokytojų) kūrė sanskritu, ne pali kalba.
Veikalai
Išliko apie 200 Nagardžunai priskiriamų veikalų kinų ir tibetiečių kalbomis. Pagrindinis veikalas – filosofijos traktatas Pagrindiniai posmai apie vidurio kelią (Mūlamadhjamakakarika, sudaro 27 skyriai). Kiti svarbūs Nagardžunos veikalai: Septyniasdešimt posmų apie tuštumą (Šūnjatasaptati), Ginčų išgvildenimas (Vigrahavjavartani), Priklausomosios kilmės pagrindo karikos (Pratytjasamutpadahridayakarika), Šešiasdešimt posmų apie loginį nuoseklumą (Juktišaštika), Traktatas apie klaidingų mokymų pavertimą dulkėmis (Vaidaljaprakarana, skirtas njajos mokyklos kritikai). Nagardžuna susistemino Pradžniaparamitos (Užribinės išminties) sūtras.
Idėjos
Nagardžunos svarbiausias indėlis į budizmo diskursą yra tuštumos (šūnjata) sampratos išplėtojimas. Jis teigia, kad yra tuščios, t. y. neturi esmės, ne tik būtybės (nairatmja pudgala doktrina), bet ir, priešingai sarvastivados mokyklos doktrinai, visos dharmos (dharma nairatmja doktrina), nes visa tarpusavyje yra susiję priežastiniais priklausomosios kilmės santykiais. Reiškinių pasaulis neturi tvarios prigimties (nihsvabhava) ir yra tuščias (nairatmja), todėl ir pažinimas, kurį santykiniu padaro subjekto ir objekto santykis, yra tuščias. Nagardžunos manymu, klaidinga teigti, kad dharmos egzistuoja ar neegzistuoja, tiesa yra tuštumoje. Šis tuštumas nėra ontologinė ypatybė ir kaip konceptuali samprata pats yra tuščias. Nagardžuna skiria sąlyginę tiesą (samvriti satja) nuo nelygstamos tiesos (paramartha satja), kuri yra nediskursyvi ir nesuvokiama. Tai leidžia sutapatinti samsarą su nirvana, nes jos abi yra tuščios, todėl bodhisatvai nereikia atsisakyti nirvanos tam, kad būtų galima padėti kenčiantiems samsaroje. Kaip priemonę suvokti tuštumai suformulavo tetralemą (čatuškoti) su loginiais teiginiais (p, ne-p, p ir ne-p, nei p, nei ne-p), kuria paneigiamos 4 alternatyvos: buvimas, nebuvimas, buvimas ir nebuvimas, nei buvimas, nei nebuvimas.
Įtaka ir reikšmė
Laikomas Antruoju Buda. Padarė didžiausią įtaką budizmo raidai Pietų ir Rytų Azijoje, ypač Kinijoje, Japonijoje ir Tibete (Nagardžuna kinų kalba vadinamas Longšu, japonų – Riūdžiu, tibetiečių – Ludubu). Tibeto budizmo tradicija laiko Nagardžuną Nalandos vadovu, vienu iš vadžrajanos krypties budizmo 84 mahasidhų (tantros adeptų, tobulai įvaldžiusių magišką psichinę galią – pali kalba iddhi), alchemiku, gyvenusiu 600 metų. Dzen (dzenbudizmas) tradicija pripažįsta Nagardžuną keturioliktuoju, džiodo šinšiū (jōdo shin-shū; japoniškojo budizmo mokykla, įkūrėjas Šinranas, 1173–1263) – pirmuoju patriarchu.
171