Nikolaj Repnin

Repnin Nikolaj (Nikolajus Repnnas) 1734 03 22Sankt Peterburgas 1801 05 24Maskva, Rusijos valstybės ir karo veikėjas. Kunigaikštis. Generolas feldmaršalas (1796). 1762 pasiuntinys Prūsijoje, 1763–69 – ypatingasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Abiejų Tautų Respublikoje (ATR). Vykdydamas imperatorės Jekaterinos II nurodymus aktyviai kišosi į ATR vidaus reikalus (faktiškai ją valdė), trukdė įgyvendinti sumanytas ATR valstybinės santvarkos reformas. Kontroliavo Konvokacinio seimo (1764 05–06) darbą, prisidėjo prie Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimo ATR valdovu. Buvo vienas Radomo konfederacijos (1767) iniciatorių. Privertė (be to, pagrobė ir išvežė į Kalugą keturis konfederacijos vadovus) 1767–68 Varšuvoje posėdžiavusį konfederatų seimą (vadinamas Repnino seimu) priimti Rusijos reikalavimus: 1768 02 24 ATR disidentams buvo suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta ATR valstybinės santvarkos ir sienų garante (ATR de facto tapo Rusijos protektoratu). Susikūrus Baro konfederacijai (1768) N. Repnino įgyvendinamas Rusijos planas užvaldyti ATR be didesnio karinio įsikišimo žlugo, jis buvo atšauktas. Per 1768–74 ir 1787–91 Rusijos ir Turkijos karus vadovavo divizijai, rengė 1774 ir 1791 taikos sutartis. 1775–76 ambasadorius Turkijoje. 1792–98 Lifliandijos ir Estliandijos gubernatorius. Rusijos kariuomenės, slopinančios 1794 sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, vyriausiasis vadas, faktiškai vadovavo kariuomenės veiksmams Lietuvoje. Parašė 1795 11 25 Gardine Stanislovo Augusto Poniatovskio pasirašyto abdikcijos (sosto atsisakymo) akto tekstą. Po ATR III padalijimo 1795–96 Lietuvos generalgubernatorius.