Novara (Novarà), miestas Italijos šiaurės vakaruose, Pjemonte, į vakarus nuo Milano; provincijos centras.
102 500 gyventojų (2024).
Novara įsikūrusi Po lygumoje, prie Agognos upės (Po intakas). Per Novarą eina Turino–Milano geležinkelis ir automobilių magistralė. Maisto (sūrių, konditerijos), elektrotechnikos, chemijos, tekstilės (medvilnės, šilko), poligrafijos pramonė, mašinų gamyba.
Netoli Novaros, Trecatėje, yra naftos perdirbimo įmonė (naftotiekis jungia su Vado Ligurės uostu prie Ligūrijos jūros), granito skaldyklos.
Novaros apylinkėse – intensyvioji žemdirbystė (auginami ryžiai). Žemės ūkio produktų (daugiausia ryžių) prekyba (būna ryžių mugės).
De Agostini geografijos institutas. Biblioteka. Miesto, etnografijos ir gamtos muziejai, šiuolaikinio meno galerija.
Architektūra
Miestas buvo suplanuotas romėnų pagal castrum planą: miestą dalija 2 pagrindinės statmenai susikertančios gatvės (dabar Corso Italia ir Corso Cavour). Istorinį centrą juosė gynybinės sienos: išliko vartai Barriera Albertina – du neoklasicistiniai pastatai; dabar sienos vietoje nutiesti platūs bulvarai. Seniausias pastatas – baptisterija (10–11 a.). Šv. Gaudencijaus barokinė bažnyčia (1577–1690) su 121 m aukščio kupoliniu bokštu – miesto simboliu (1844–88, architektas A. Antonelli), šalia – kampanilė (1763–96, architektas B. Alfieri). Neoklasicistinė katedra (1869, architektas A. Antonelli; išliko šioje vietoje stovėjusios romaninės bažnyčios San Siro koplyčia, 12 a.). Daug aikščių: Broletto (su rūmais Palazzo del Podestà ir Palazzetto del Paratici), Respublikos, Cesare Battisti, Giacomo Matteotti, Garibaldi, Martiri della Libertà (didžiausia aikštė), Largo Cavour, Gramsci.
Istorija
Antikos laikais įkurta ligūrų, bet greitai užkariauta romėnų, kurie čia įkūrė Novarijos koloniją. 5 a. sugriauta, 6 a. atsikūrė, bet 1110 Šv. Romos imperatoriaus Henriko V kariuomenės sudeginta. Vėliau atsistatė, buvo laisvasis miestas, Šiaurės Italijos miestus vienijančios Lombardijos lygos narys. Ilgą laiką Novarai didelės įtakos turėjo Milanas. 1513 prie Novaros Milano Sforzų pakviesti šveicarų samdiniai sumušė Prancūzijos kariuomenę.
Pagal Utrechto taikos sąlygas 1713 atiteko Austrijai, 1738 – Savojos dinastijai. 1849 prie Novaros Austrijos kariuomenė sumušė Pjemonto‑Sardinijos karaliaus Karolio Alberto pajėgas ir šis atsisakė sosto (Novaros mūšis).
2271