paleogrãfija (paleo… + gr. graphō – rašau), pagalbinis istorijos ir filologijos mokslas, tiriantis rašto istoriją. Nagrinėja raštijos paminklus, rašto ženklų grafines formas ir jų raidą, šriftų rūšis ir jų raidą, santrumpų ir kriptografijos sistemas (santrumpų sistemas tiria paleografijos šaka brachigrafija), rašymo priemones ir medžiagas, ornamentus. Bendroji paleografija dar nesusiformavo, nors 20 a. pradėta kelti klausimą dėl visiems raštams būdingų dėsningumų išryškinimo ir tyrimo. Paleografija skirstoma pagal raidynus ir kalbas, pvz., graikų, lotynų, slavų, rusų, arabų, kinų, majų paleografija. Skiriamos paleografijos šakos kodikologija, filigranistika (tiria vandenženklius). Paleografija glaudžiai susijusi su tekstologija, nagrinėjančia literatūros kūrinių atsiradimą, raidą, archyvistika, archeografija, metrologija bei su kalbotyros mokslu, nagrinėjančiu šnekamosios ir rašytinės kalbos ypatybes, struktūrą ir raidą.
Paleografija kaip mokslas (diplomatikos šaka) pradėjo formuotis 17 a. Prancūzijoje. Teorinius pagrindus padėjo Paryžiaus Saint‑Denis vienuolyno vienuolis benediktinas J. Mabillonas. 18 a. B. de Montfauconas paleografiją atskyrė nuo diplomatikos, ji tapo savarankiška disciplina. Ilgą laiką svarbiausiu klausimu buvo rašto plėtotės etapų klasifikavimas (buvo renkami įvairių laikotarpių rašto tipų pavyzdžiai). 20 a. pradžioje susidomėta vienuolynų raštininkų tradicijomis ir regioniniais ypatumais, rašymo technika (rašiklio laikymo ir linijos vedimo būdus tyrė vokiečių mokslininkas W. Wattenbachas). 20 a. 4 dešimtmetyje bandyta išplėsti rašto visuomeninės reikšmės tyrimus, vengrų mokslininkas I. Hajnalis išskyrė socialines grupes, suinteresuotas rašto – valdančiųjų sluoksnių idėjų ir paliepimų perdavimo bei prekybiniams santykiams plėtotis padedančios priemonės – palaikymu ir tobulinimu. Rašto plėtrą bandyta sieti su valstybės formos plėtra (A. Mentzas). Nuo 20 a. vidurio paleografijos tyrimo objektu tapo visų rūšių rašto paminklai (iki 20 a. vidurio užrašus ant kietų medžiagų ir papirusų dažniausiai tyrė epigrafika ir papirologija) bei naujųjų ir naujausiųjų laikų raštas (pažymėtini Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimai). 20 a. pabaigoje paleografinių tyrimų galimybes praplėtė technikos mokslų laimėjimai, pvz., ultravioletine spinduliuote galima tirti išblukusį raštą, skaitmeninis kopijavimas ir internetas palengvino priėjimą prie įvairių raštų pavyzdžių. 21 a. pradžioje paleografijai keliamų klausimų daugėja (siekiama tirti kultūros, estetikos, ideologijos specifines problemas), bet ji išlieka pagalbiniu mokslu, padedančiu plėsti istorinių šaltinių bazę. Tarptautiniu mastu lotyniškosios paleografijos tyrimus koordinuoja Lotyniškosios paleografijos tarptautinis komitetas.
paleografija Lietuvoje
Paleografijos mokslinius pamatus padėjo 19 a. pradžioje Vilniaus universitete dirbęs J. Lelewelis. 19 a. pirmoje pusėje I. Danilavičius tyrė senosios Lietuvos teisės šaltinių raštą, 19 a. viduryje−20 a. pradžioje J. Karskis – vadinamąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinės kalbos greitraštį. 19 a. pabaigoje N. Lichačiovas pradėjo tirti vandenženklius, 20 a. pirmoje pusėje ištirti 15 a. pradžioje naudoto popieriaus vandenženkliai (A. Vasiliauskas), K. Jablonskis tyrė slaviškuosius tekstus. 20 a. antroje pusėje J. Lebedys ir J. Palionis tyrė pirmojo žinomo lietuviško teksto (16 a. pradžia) rašmenis, A. Antanovičius – slaviškuosius tekstus arabų rašmenimis, E. Laucevičius davė pradžią savarankiškoms filigranistikos (Popierius Lietuvoje. XV–XVIII a. 2 knygos 1967) ir kodikologijos (XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose 1976) disciplinoms Lietuvoje. K. Jablonskis, S. Lazutka, S. Pamerneckis, I. Valikonytė tyrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartoto kirilikos rašto ypatybes. 20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje R. Čepaitė tyrinėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje vartotą gotikinį kursyvą. Lotyniškąją paleografiją 1955–98 tyrė ir dėstė P. Rabikauskas.
683